Berniukas valandų valandas sėdėdavo prie geležinkelio ir mojuodavo pravažiuojantiems traukiniams, kol vieną dieną vienas mašinistas sustojo

Kaimelio pakraštyje, kur bėgiai driekėsi palei laukus, gyveno berniukas vardu Lujis. Jam buvo devyneri, ir kiekvieną rytą po pamokų skubėdavo prie geležinkelio. Atsisėdęs ant seno rąsto prie pylimo jis laukdavo. Jo rudos akys spindėdavo kaskart, kai tolumoje pasigirsdavo dundėjimas, ir jis pašokdavo, kad pamojuotų pravažiuojančiam traukiniui.

Kartais mašinistai jo nepastebėdavo. Kartais trumpai signalizuodavo atsiliepdami. Bet buvo vienas, kurio lokomotyvas visuomet sulėtindavo greitį, ir kuris būtinai pamojuodavo jam ranka iš kabinos. Lujis netgi buvo jam suteikęs vardą – „Ponulis Kepurė“, nes šis visuomet dėvėdavo tamsiai mėlyną kepurę ir turėjo ūsus.

Kasdien tai tapo Lujio ritualu. Berniukas nežinojo, kas yra tas mašinistas, koks jo vardas ar gyvena jis netoliese. Bet tomis keliose sekundėse, kai jų žvilgsniai susitikdavo, Lujis jausdavosi, tarsi tarp jų egzistuotų ryšys. Jam atrodė, jog tai ne šiaip traukinys skrieja pro šalį, o kad jis iš tiesų yra kažkam reikalingas.

Vieną dieną traukinys sulėtėjo stipriau nei įprastai. Lujis net kiek nustebo – iki šiol greitis beveik nekisdavo. Bet šįkart sąstatas beveik sustojo. Iš kabinos išlipo tas pats mašinistas su tamsiai mėlyna kepure.

– Sveikas, – tarė jis. – Tu juk Lujis, ar ne?

Berniukas nustebęs linktelėjo.

– Aš matau tave čia beveik kasdien. Žinai, tu tapai mūsų maršruto dalimi. Visi vaikinai stotyse žino apie tave. Tu mus nudžiugini.

Lujis net nežinojo ką atsakyti. Jis net nesusimąstė, kad kažkas tikrai atkreipė dėmesį į jo mojyčiojimus.

– Šiandien ypatinga diena. Šis lokomotyvas paskutinį kartą pravažiuoja jūsų kaimą – keičiamas maršrutas. Todėl nusprendžiau, kad turiu sustoti ir tau padėkoti.

Berniukas pajuto, kaip jo gerklę užgniaužė netikėtas liūdesys. Bet mašinistas, pastebėjęs tai, šyptelėjo:

– Turiu šį tą tau.

Jis ištraukė iš kabinos mažą vėliavėlę su geležinkelio logotipu ir ištiesė ją Lujui.

– Dabar tu taip pat esi mūsų komandos narys.

Kai traukinys pajudėjo ir pamažu išnyko tolumoje, Lujis liko stovėti ant pylimo, stipriai gniauždamas vėliavėlę. Jis jautėsi svarbus. Jis žinojo, kad net ir pačiame įprasčiausiame gyvenimo momente gali būti vietos stebuklui – tereikia būti savo vietoje ir tikėti, kad kažkas tai pastebės.

Nuo tada Lujis ir toliau lankėsi prie geležinkelio. Traukiniai buvo kitokie, mašinistai nauji. Bet vieną dieną jis pats užsidėjo mėlyną kepurę ir įžengė į lokomotyvo kabiną, kad perduotų toliau tą paprastą džiaugsmą, nuo kurio kažkada viskas prasidėjo.