Galvojau, kad vyras mane apgaudinėja. Bet paaiškėjo, kad viskas yra daug blogiau…

Telefonas buvo nustatytas į tylos režimą, bet vibracija ant virtuvės stalo nuskambėjo kaip šūvis. Ekrane buvo nepažįstamas numeris. Vyras tik ką grįžo iš komandiruotės ir buvo duše. Nežinau, kas mane užplūdo, bet aš atsiliepiau. Iš pradžių buvo tyla, po to moteriškas balsas: „Pasakykite jam, prašau, kad berniukas šiandien buvo labai drąsus pas odontologą. Ir kad laukiame jo sekmadienį“. Aš sustingau. Paklausiau: „Kas kalba?“ Moteris sutriko: „Oi… čia ne jo numeris? Atleiskite, klaida“, – ir padėjo ragelį. Stovėjau kaip sustingusi. „Berniukas. Drąsus pas odontologą. Laukiame sekmadienį“. Aš dar nežinojau, kas tas vaikas, bet jau supratau: tai ne klaida.

Kai vyras išėjo iš dušo, žiūrėjau į jį kaip į svetimą. Jis nusišypsojo, paklausė, ar yra ką pavalgyti. Atidariau šaldytuvą ir pagalvojau: „Štai ir prasidėjo“. Kitą dieną vos galėjau atsikelti iš lovos: atrodė, tarsi kažkas pakeitė mano gyvenimą į svetimą, kur niekas nesutampa. Balsas, kvapas, įprasti judesiai prie kavos aparato – viskas tas pats, bet viduje šaukė: „Tai jau ne jis. Arba ne tas, kuo laikiau jį“.

Bandžiau save įtikinti, kad tai gali būti atsitiktinumas. Gal kokia pažįstama suklydo numeriu? Bet nedavė ramybės tonas, užtikrintumas, tas „laukiame“, tarsi tai nebūtų pirmas kartas. Pradėjau stebėti. Atrodo viskas kaip visada, bet ne: jis ėmė palikti mašiną toliau nuo namų, komandiruotės dažnėjo, žinutės buvo trumpesnės, „komercinės“, stilius kitoks, tarsi rašo žmogus, kuris apsimeta arba rašo tam, kuris jo nepažįsta taip, kaip aš jį pažįstu.

Nusprendžiau, kad turiu sužinoti tiesą. Nepakenčiu būti šnuokštininke, bet dar mažiau – naivios role. Po vienos iš „komandiruočių“ pažvelgiau į daiktadėžę. Tuščia – išskyrus čekį iš viešbučio kitame mieste, ne ten, kur jis tariamai buvo važiavęs. Data sutapo su vakaru, kai jis sakė, kad įstrigo kamštyje. Širdis daužėsi, bet nesustojau. Kitą kartą, kai jis ruošėsi į „kelionę“, įsiminiau viešbučio pavadinimą ir po dviejų dienų nuvažiavau ten.

Nežinojau, ko laukiu: patvirtinimo, kad jo ten nėra? Kad aš prisigalvojau dar daugiau? Bet kai pasistačiau automobiliui priešais ir pamačiau, kaip jis išeina iš pastato, laikydamas mažo berniuko ranką, – man pakirto kojos. Vaikas buvo kokių ketverių metų: kepurė šonu, juokas, ir veido bruožai – lyg sumažinta mano vyro kopija. Po to išėjo moteris, jaunesnė už mane. Ji sutvarkė vaikui striukę, o jis jai pabučiavo į kaktą – taip, tarsi tai jų įprastas gyvenimas. Jų šeima.

Grįžau į automobilį, rankos drebėjo. Telefonas skambėjo – tikriausiai kvietė grįžti namo, kur laukė „su pirkiniais“. Neatsiliepiau. Žiūrėjau į šią sceną kaip į užsienio pasaulio langą. Ir supratau: tai ne romanė ir ne atsitiktinė neištikimybė. Tai blogiau. Jis turi antrą šeimą. Antrą gyvenimą. O aš jame – ne pagrindinė rolė, o fonas.

Neprisimenu, kiek praleidau mašinoje. Tada užvedžiau variklį ir išvažiavau – bet ne namo. Reikėjo oro, kad išgaruotų savo iliuzijos. Grįžau vėlai vakare. Namuose buvo tylu, vaikai miegojo. Jis sėdėjo prie televizoriaus, tarsi nieko nebūtų buvę, pakėlė antakius: matai, tavęs ilgai nebuvo, ar viskas gerai. Aš tylėjau ir galvojau, kaip ilgai nieko nepastebėjau ir kiek pastangų reikia, kad gyventų du gyvenimus. Atsisėdau priešais jį ir ramiai pasakiau: „Šiandien buvau kitame mieste. Mačiau jus – tave, ją ir vaiką“. Jis sustingo, šypsena išnyko. Ilgai buvo ramu, po to sakė: „Nenorėjau tavęs įskaudinti. Tai… tiesiog atsitiko“. Aš atsakiau: „Vaikas – tai ne „tiesiog atsitiko“. Šeima – ne atsitiktinumas“. Jis sugniaužė rankas ir išspaudė, kad nenorėjo nieko palikti – nei mūsų, nei jų – ir manė, kad galės „susitvarkyti“.

Aš atsistojau ir pasakiau, kad nežinau, kas toliau, bet vienas aišku: šiame cirke daugiau nedalyvausiu. Aš nešaukiau ir neverkiau – viduje buvo tuštuma. Kelias dienas gyvenau automatiškai: pusryčiai, mokykla, darbas. Bet po truputį manyje kilo kažkas naujo – ne gailestis ir net ne tik pyktis, o stiprybė ir pasiruošimas viską keisti. Po dviejų savaičių pasakiau jam, kad jis turi išsikelti. Jis neprotestavo, tyliai susirinko daiktus ir išėjo. Ir tik tada pirmą kartą per ilgą laiką galėjau normaliai kvėpuoti – be jo melo ir nuolatinės įtampos. Likau viena, bet laisva.

Vis dėlto manęs neapleidžia vienas klausimas: kaip tai galėjo nutikti? Kaip aš atsidūriau svetimame teatre ir nepastebėjau, kad gyvenu ne savo namuose, o kieno nors scenoje? Iki šiol negaliu suvokti, kaip apskritai atsidūriau šioje vietoje.