Išmintinga pasakėčia apie senatvę ir jaunystę su labai gilia prasme
Viename kaime gyveno pagyvenusi moteris.
Kol jai užteko jėgų, ji rūpinosi ūkiu, darže augino daržoves, rinko uogas.
Vasarą į svečius atveždavo anūką, kuo moteris visada labai džiaugdavosi. O ir sūnus su marčia dažnai lankydavo. Neatsisakydavo daržo ir sodo gėrybių.
Jų santykiai buvo puikūs, džiaugėsi visi.
Bėgo metai. Ir moterį visai apleido jėgos, užklupo ligos.
Tai sužinojęs, sūnus, gyvenantis mieste, įkalbėjo motiną gyventi su jais. Ji pardavė namą, susirinko mantą ir su džiaugsmu persikėlė pas sūnų su marčia. Tačiau viskas pasisuko ne taip, kaip ji įsivaizdavo.
Sūnus pastoviai būdavo darbe, o marčią erzino beveik viskas. Ji pyko ir barėsi dėl kiekvienos priežasties ir be priežasties.
Priėjo iki to, kad kartą prie anūko marti apšaukė anytą už tai, kad jai viskas krenta iš rankų.
O moteriai paprasčiausiai skaudėjo sąnariai ir pirštai blogai judėjo.
Su kiekviena diena santykiai vis blogėjo ir blogėjo.
Kartą anyta sudaužė lėkštę. Ją ilgai barė, ir po to patiekdavo maistą tik sename mediniame dubenėlyje ir prie bendro stalo daugiau nekvietė.
Viską, kas vyko namuose, įdėmiai stebėjo sūnus.
Kartą vakare tėvas priėjo prie sūnaus, atliekančio keistas manipuliacijas su medine lentele, ir paklausė:
– Ką tu darai, mažyli?
Berniukas naiviai atsakė:
– Aš darau jums su mama medinį dubenėlį, iš kurio jūs valgysite, kai būsite seni.
Berniuko tėvai susižvalgė, supratę, ką padarė…
Tą vakarą pagyvenusi moteris vakarieniavo prie bendro stalo iš pačių geriausių indų.
Ir daugiau niekada ir nieko nebeerzino ištepti kilimai, sudaužyti indai ir drebančios pagyvenusios moters rankos…
