Ji geras žmogus, tačiau šalia jos nieko nėra

Zita Petraitienė – moteris metuose, jai 70. Ji gyvena šiame name nuo pat jo eksploatavimo pradžios. Jau 30 metų praėjo nuo tos dienos. Todėl Zita pažinojo visus daugiaaukščio gyventojus, o jie pažinojo ją. Todėl kiekvienas sveikinosi ir mandagiai jai šypsojosi.

– Jūsų Dorotėja tokia daili išaugo, tikra panelė. Jai turbūt jau 14 sukako. O jūsų Vytis įstojo į universitetą, ponia Odeta. Aš taip džiaugiuosi už jį, jūsų berniukas toks protingas, nebuvo jokių abejonių.

Visi žmonės manė, kad Zita labai gera moteris, todėl mielai palaikė kontaktą su ja.

– Gera močiutė, visada visais domisi, žino apie kiekvieną. Nuolat švyti iš laimės. Gaila, tik jos gyvenimas pakankamai sunkus. Taip būna, kad geriems žmonėms paprastai nelabai sekasi.

Tie, kas ilgai gyvena šiame name, žino, kad Zita buvo ištekėjusi dukart. Ir vyrai buvo su statusu, kurie galėjo ją išlaikyti. O ji savo ruožtu rūpinosi namais.

Taip išėjo, kad abiejose santuokose vyrai praėjus metams pradėdavo gerti ir gerdavo „daugiadienėm“. Zita visaip bandė gelbėti santuokas ir vyrus, važinėjo su jais po ligonines, tačiau niekas nepadėjo. Ir abiem atvejais teko skirtis. Taip ji ir liko viena su dviem vaikais, iš kiekvienos santuokos po vaiką.

Zita buvo labai gera mama. Visada rūpinosi vaikais, bandė užtikrinti jiems gerą gyvenimą. Niekada jų nebardavo. Tiesa, jos vaikų likimai susiklostė ne per geriausiai.

Taip išėjo, kad vyresnėse klasėse pas dukrą ir sūnų prasidėjo problemos, jie blogai mokėsi ir kiekvienas susirado kompaniją, nuo kurių tėvai bando apsaugoti vaikus. Sūnus mirė nuo narkotikų perdozavimo, jam tada nė 20-ies nebuvo. O dukra pagimdė 16-os ir nė nežinojo, kas vaiko tėvas.

Kai susilaukė dukros, lyg ir susimąstė apie ateitį ir truputį apsiramino. Tačiau praėjus metams padoraus gyvenimo negalėjo to ištverti ir pabėgo iš namų, savo dukrą palikusi mamai.

Zita Petraitienė taip ir nežino, kur dingo jos dukra. O anūkę ji augino pati, investavo į ją kas geriausia. Visi matė, kad jau nebejauna moteris rūpinasi anūke. Nepavargsta vaikštinėti su ja ir švelniai kalbėtis. Daugelis moterų gali pavydėti jai kantrybės.

Anūkei dabar jau 30 metų. Taip išėjo, kad ir jos likimas susiklostė nevisai sklandžiai. Ji baigė mokyklą, net įstojo į kolegiją, bet vos jai sukako 20, ėmė daug linksmintis ir galiausiai ją įtraukė alkoholis.

Anūkė serga alkoholizmu jau daug metų. Kartais pasirodo močiutės namuose, šioji greit įsitempia ją į butą, juk gėdijasi, kad ir anūkės nesugebėjo nusaugoti. Tačiau anūkė neateina ilgam. Jai pakanka kelių minučių ir ji lekia lauk.

– Koks košmaras, anūkė vėl apsireiškė pinigų prašyti. Taip gaila tos moters.

Taip liūdna, juk Zita labai geras žmogus, o jos šeimą lyg kas prakeikė.

Visiems, buvusiems šalia Zitos, anksčiau ar vėliau baigėsi labai blogai. Pernelyg daug sutapimų ir panašių situacijų.

Niekas nesupranta, ką moteris daro ne taip? Visi matė, kaip ji apgalvotai su jais bendravo, bandė išmokyti juos viso, kas geriausia. O galiausiai visiems baigėsi blogai.

Gal neverta kaltinti moters dėl blogo auklėjimo? Galbūt tai paveldima? Arba tiesiog aplinkybės taip susiklostė, ne į gerąją pusę.

Jūs kada nors girdėjote tokių istorijų?
Ką apie tai manote?