Jis pasakė, kad buvo naktiniame budėjime, o ryte jo kišenėje radau čekį už kambarį viešbutyje. Jo reakcija nesulaukė ilgai…

Aš radau vyro kišenėje čekį už „kambarį viešbutyje“ ir taksi kelionę 23:40 – vakar jis pasakojo, kad dirbo budėjime. Aš padėjau vakarienę ir padėjau čekį šalia jo lėkštės. Jis įėjo, pamatė ir iškvėpė: „Tai ne tai, ką tu manai“. Aš atsukau telefoną ir parodžiau jam banko ataskaitą tą pačią naktį. Jis siekė telefono, o aš paspaudžiau „skambinti“: ausyse pasigirdo moteriškas balsas – „Tu jau jai papasakojai apie nėštumo testą?“ – ir jis išplėšė iš manęs telefoną…

Aš nešaukiau. Padėjau lėkštes, padėjau duoną, atidariau stiklainį su jo mėgstamais pomidorais. Stabilūs judesiai, kaip rėmai siūbuojančioje kambario erdvėje. Ant stalo – čekis, mažas popieriaus lapelis, bet nuo jo sklido svetimos lovos kvapas ir naktinis taksi tylėjimas. Koridoriuje dar kabėjo jo striukė, ant apykaklės – svetimų kvepalų šešėlis, arba tai man tik taip pasirodė.

„Pabandykime ramiai“, – pasakiau sau, nors keliai lengvai drebėjo. Jis atsisėdo priešais, įprastai nusisegė laikrodį, padėjo ant stalo, kaip visada po budėjimų. „Tai ne tai, ką tu manai“, – skambėjo sklandžiai, profesionaliai. Aš atidariau telefoną, perverčiau ataskaitą. Mes abu žinojome, į kurią eilutę žiūriu.

„Paskambinsime jai kartu“, – pasakiau. Jis siekė, sustojo, pirštai liko ore. Ir tada tas balsas: „Tu jau jai papasakojai apie nėštumo testą?“ Visi kiti garsai tapo labai garsūs – laikrodžio tiksėjimas, virdulio šnypštimas, mano įkvėpimai. Jis išplėšė telefoną, atjungė, atsilošė ant kėdės atlošo ir užmerkė akis.

„Kas ji?“ – tyliai paklausiau, nes garsiau reiškia verkti. „Kolegė“. Žodis, kuris turėtų raminti. „Kiek ilgai?“ – nesusilaikiau, tarsi skaičiuoju ne naktis, o plyšius santykiuose. Jis gūžtelėjo pečiais: „Aš nežinau, tai…“. „Apie testą?“ – pertraukiau. Jis vos pastebimai linktelėjo. „Ar turi vaiko?“ – tiesiau, nei norėčiau. „Nežinau“, – atsakė. Nuo „nežinau“ tapo šalčiau nei nuo „taip“.

Aš atsistojau, kad nesidairyčiau į jo akis, pripildžiau dvi puodelius. Vieną sau. Kitą asmeniui, kurio nebeatpažįstu. „Kodėl?“ – išėjo šnabždant. Jis ranka pervedė per veidą: „Mes susipykome. Tu išėjai miegoti su sūnumi, o aš likau virtuvėje. Tada budėjimas, po to –…“ „Po to – viešbutis“, – užbaigiau jį, ir pajutau, kaip kažkas viduje nusėda iki dugno.

„Aš viską ištaisysiu“, – pasakė. „Kaip?“ – paklausiau. Jis tylėjo. „Rytoj eini į tyrimą. Vienas. Be manęs. Ir skambini jai man esant šalia. Neatsijungdamas“, – išvardijau, tarsi prekių sąrašą parduotuvėje, kad nesulūžčiau. Jis linktelėjo: „Gerai“. Veidas nuvargęs, kaip kaltą paauglį. Staiga tapo keistai gaila – ne jo, manęs prieš dešimt metų, kuri tikėjo, kad žmonės neišduoda, jei jie myli tinkamai.

Įžengiau į sūnaus kambarį – jis miegojo, spausdamas zuikį prie skruosto. Ant komodos gulėjo balta marškinėlių gimtadieniui. Gyvenimas buvo sudėtas tvarkingai, lentynose, kaip skalbiniai spintoje. Gimtadienio sąraše buvo skanėstai grupei, vanduo, pakeičiamieji rūbai. Mano sąraše atsirado punktas „paskambinti advokatui“. Ne todėl, kad jau išeinu. Todėl, kad noriu stovėti ant kojų, jeigu mane pradės siūbuoti.

Grįžau į virtuvę. „Aš negaliu klausytis pasiteisinimų. Galiu klausytis faktų“, – pasakiau. Jis linktelėjo. „Jeigu vaikas – tavo, mokėsi ir matysiesi su juo. Tai teisinga. Bet trikampyje aš negyvensiu“. Jis suspaudė lūpas: „Aš pasirinksiu šeimą“. „Jau pasirinkai naktį“, – atsakiau. Ir pirmą kartą vakare jis atsuko žvilgsnį šalin.

Jį̄ mes tyliai padėjome stalą. Jis pasitiesė svetainėje. Aš atsiguliau šalia sūnaus – ten buvo šilčiau. Naktis buvo ilga. Galvojau apie tai, kaip keistai išdėstytos širdis: gali lūžti nuo trijų žodžių ir vis tiek plakti. Ryte mes apsirengėme, kaip įprastai. Susisukau sūnui plaukus atgal, išvaizdavau šypseną veidrodyje. Kiemo prižiūrėtojas grėbė drėgnus lapus po langais, ir jo ritmas ramino.

Jis išėjo anksti: „Poliklinika nuo aštuntos“. Ant stalo paliko adresą. Aš jį įdėjau į permatomą aplanką su mūsų dokumentais. Rankos nedrebėjo. Darželyje auklėtoja paklausė: „Kaip laikotes?“ „Normaliai“, – atsakiau. Kartais „normaliai“ yra vienintelis būdas pasiekti vakarą.

Dieną atėjo žinutė: „Pateikiau tyrimą. Vėliau paskambinsiu“. Pažiūrėjau į ekraną ir galvojau apie tai, kad toliau gyvensime kaip žmonės, kurie nesugebėjo laiku pasikalbėti. Vakare jis įėjo kitaip – atsargiau. „Mes važiuosime pas gydytoją kartu“, – pasakė. „Ne šiandien“, – atsakiau. Šiandien turime vaikų šventę. Šiandien plosime mažiems delniukams, kurie dar nieko nežino apie suaugusiųjų žodžius.

Jis atsisėdo ant kėdės krašto. „Aš kaltas“. „Taip“, – pasakiau. Kartais tiesą svarbu ištarti garsiai. Jis bandė paliesti mano ranką, aš pasitraukiau. „Ne dabar“. Paėmiau jo telefoną, atsukau į jį: „Skambink. Ant garsiakalbio“. Jis surinko numerį. Ji atsiliepė iš karto. Klausiau, kaip dreba jo balsas, kaip skambiai skamba jos. Kai pokalbis baigėsi, kambaryje tapo labai tylu. Tiek tylu, kad girdėjosi, kaip iš gretimos baterijos išteka oras.

Nežinau, kaip pasibaigs mūsų istorija. Žinau tik, kad šiandien renkuosi save – ir sūnų. Rinkuosi sakyti tiesą be šauksmo. Rinkuosi nekristi, kai noriu kristi. Pasakykite sąžiningai: jei išgirstumėte „nėštumo testas“ – ką gelbėtumėte pirmiausia: santuoką, tiesą ar save?