Ką reikia daryti, kad įsileistume į savo gyvenimą gera? Išmintinga pasakėčia apie Jėzų
Nemanykite, kad žmogus iš pat pradžių turi visą gerųjų savybių rinkinį, kurios tik gali būti pasaulyje. Jis to mokosi per situacijas, kurios jam iškyla.
Gyvenimas pats pamėtėja kiekvienam iš mūsų momentus, kurių pagrindu mums linksma, džiugu, bloga, liūdna, norisi verkti, norisi užsidaryti kambaryje ar pasidžiaugti už draugą. Taip jau išėjo, kad Dievas negali užeiti į mūsų sielą nepasibeldęs.
Jis pernelyg mandagus, kad štai taip įsiveržtų į gyvenimą ir imtų šeimininkauti – jis gerbia kiekvieno nuomonę ir pasirinkimą. Būtent todėl jis visada prieina prie mūsų vidinių „durų“, ilgai laukia, atidarys jam ar ne, o tik paskui nueina, jei atsakomosios reakcijos nebuvo.
Be to, ne jis pats atidaro duris į sielą, o žmogus jam jas atveria. Čia jau klausimas tame, tikite jūs ar ne, pasiruošę įsileisti jį į švenčiausius savo namus – į savo širdį, iš kurios jau negalima išmesti. Ateistai neįsileidžia, tikintieji, atvirkščiai, plačiai atidaro duris ir kviečia Dievą.
Štai todėl tam, kad suprastų žmogų, išgirstų jį, rastų su juo bendrą kalbą, pakanka jam atverti vidines savo „duris“, kad jis galėtų „prisibelsti“ iki jūsų, pasakyti savo nuomonę.
Labai dažnai žmonės paprasčiausiai negirdi vienas kito ir nebando išgirsti, jie tvirtina savo ir nenori eiti link kompromiso, kurio labai reikia. Kiek daug tvirtų porų išsiskyrė su šia gaida – ir viskas dėl nesusikalbėjimų,dėl to, kad žmonės nesiekia išgirsti vienas kito, nenori dalintis nuomone ir atverti tų pačių durų.
Tam, kad būtų galima įsileisti į savo gyvenimą gera, būtina pasitikėti tuo, kas šalia, atsiverti jam, papasakoti tai, kas svarbiausia. Tik tokiu atveju galima kalbėti apie kažkokius glaudžius momentus.
Viena išmintinga pasakėčia apie tai, kaip Dievas stovėjo prie durų, kurios neturėjo rankenos, apskriejo visą pasaulį. Ir neaišku, atidarys Dievui ar ne – čia ir slypi visa pasakėčios mįslė. Juk viskas priklauso nuo žmogaus: atidaryti Dievui duris ar pasilaikyti savyje.
Tačiau svarbiausias moralas toks:
„Visi mes laukiame, kad mūsų gyvenime bus meilė, džiaugsmas, atjauta, laimė, sėkmė. Tačiau tam, kad jie atsirastų mūsų gyvenime, negalima sėdėti sudėjus rankų. Reikia imtis priemonių. Bent jau atidaryti duris…“
Nelaukite, kol į jūsų širdį pasibels, veikite patys. Paprasčiausiai sėdint ir kažko laukiant, galima iki gyvenimo pabaigos nieko nesulaukti, viską nurašant aplinkiniams. Neveiksnumas kitų žmonių atžvilgiu – tai blogiausia, kas gali būti.
Pradėkite bent jau nuo to, kad nustotumėte užsidaryti savyje ir tiesiog atverkite duris, nuimkite tą sunkią sklendę, kuri nieko neįleisdavo. Ir tikėkite žmonėmis, Dievu – tai labai svarbu. Be tikėjimo negalima judėti kur nors toliau.
