Kai mama pavargo, bet vis tiek naktį atsikelia, nes kas nors pašaukė „mama“

Namai buvo tylūs. Virtuvėje monotoniskai tiksėjo laikrodis, pro langą girdėjosi vėjo šnabždesys, tarsi jis taip pat būtų pavargęs po ilgos dienos. Anastasija gulėjo užmerkusi akis ir galvojo tik apie vieną:

„Tik kad niekas nepašauktų“. Ji buvo pavargusi – ne tiesiog fiziškai, o visu kūnu, kiekviena ląstele, net blakstienos atrodė sunkios.

Per dieną ji spėjo viską: išvirti sriubą, patvarkyti skalbinius, pabendrauti telefonu su dukra, paguosti anūką, pažaisti su anūku, iškepti obuolių pyragą.

Atrodė, kad dabar galima tiesiog miegoti.

Bet staiga – balsas. Vos girdimas, pro miegą:

— Mama…

Ji ne iš karto suprato – tai ne anūkė, ne kas nors iš vaikų. Tai buvo iš vidaus. Šiame žodyje nebuvo amžiaus. Jame buvo prašymas. Neatidėliotinas, kaip kvėpavimas. Ji pakilo, jau žinodama, kad vis tiek eis – ne todėl, kad reikia, bet todėl, kad negali kitaip.

Ir net nesistebėjo, kad tai ne buvo išorinis šauksmas. Tai buvo jos širdies atsakas į kažką nematomą, įprastą, amžiną.

Ji atsikėlė, perlipo per tamsą ieškodama šlepečių, ir nuėjo gilyn į butą. Šviesos neįjungė – žinojo, kur girgžda grindys, kur stovi fotelis, kur gulėjo pledas. Visa tai buvo jos dalis, kaip ir žodis „mama“.

Kambaryje, ant sofos, gulėjo Marija – jaunesnioji anūkė. Susiraukusi, kvėpuoja nelygiai.

— Kas atsitiko?

— Pasvajojau kažką, — nusišnypščia mergaitė. — Aš tave šaukiau.

Anastasija atsisėdo šalia, apkabino. Paglostė per plaukus. Tylėje girdėjosi tik tas pats atodūsis – gilus, kaip po audros. Pas mergaitę, pas ją, pas pasaulį – visų iš karto. Tuo momentu vėl tapo aišku: žodis „mama“ nežino amžiaus.

Jį gali tarti trijų metų vaikai, paaugliai, suaugusios moterys, kurios jau pačios yra mamos. Kartais jie net nesakomi garsiai, bet jie girdimi viduje, kai ypač baisu, ypač tamsu.

Anastasija sėdėjo, kol Marija užmigo. Paskui dar šiek tiek, tiesiog norėdama paklausyti, kaip ji kvėpuoja. Atsikėlusi, apdengė ją pledu ir grįžo į savo kambarį.

Gulėdama prieš miegą, ji pagalvojo:

„Kai tave šaukia „mama“, tu eini. Net jei neliko jėgų. Net miegant. Net jei niekas nesišaukia – tu vis tiek girdi. Nes mama – tai ne vaidmuo. Tai pašaukimas. Tai amžinybė“.

Pro langą vėl pasigirdo vėjo šniokštimas, bet jau ramiau. Lyg net jis žinotų – viskas gerai, mama šalia.