Kai netrukus po vestuvių mano vyras tapo neįgaliu, giminaičiai įkalbinėjo palikti jį ir pradėti gyvenimą iš naujo. Tačiau tuomet aš nusprendžiau kitaip…
Man 55 metų. Esu keturiskart mama ir triskart močiutė. Visą savo gyvenimą gyvenau kaime, iki 20-ies tėvų namuose, o paskui ištekėjau už vietinio vaikino. Jaunystėje mano vyras buvo žydraakis gražuolis.
Visos kaimo merginos alpo dėl jo, o vyras pasirinko mane. Pirmaisiais santuokos metais pastojau su pirmagimiu, tačiau 7-ą mėnesį mūsų šeimoje nutiko sielvartas.
Vyras avarijoje neteko rankos ir kojos. Kai tai sužinojau, visa isterijoje ir ašarose, viena ranka prilaikydama didžiulį pilvą, bėgau į incidento vietą, o ten jau atvykę gydytojai suteikė pirmąją pagalbą ir išvežė vyrą į ligoninę.
Man buvo taip sunku: iš vienos pusės toksikozė ir pilvo skausmas, iš kitos – sunkios būklės vyras. Tai stebuklas, kad aš tada nepraradau vaiko. Gydytojai pranešė, kad teks amputuoti vyro galūnes.
Visi giminaičiai ir draugai vienbalsiai tvirtino, kad man neužteks jėgų gyventi su neįgaliuoju. Vyras tada buvo tokioje depresijoje ir siūlė skirtis, kad aš sau ir būsimam mūsų vaikui rasčiau sveiką vyriškį.
Tačiau aš ne tik likau su juo, tačiau padovanojau jam dar 3 vaikus. Dabar jie jau suaugę, gyvena skirtinguose šalies kampeliuose. Didžiuliame name likome dviese. Vietoje kojos vyras turi protezą, o su viena ranka jis susitvarko geriau už bet kokį sveiką žmogų.
Taip, aš turiu raukšlių, taip, aš daug kentėjau, tačiau niekada nesuabejojau savo meile vyrui.
Per 30 santuokos metų niekada nepasigailėjau, kad pasirinkau būtent jį.
