Kaip auksaspalvis retriveris Basti pavertė berniuko ligoninės dienas laimingais momentais

Kai septynmetis Lukas buvo paguldytas į ligoninę, jo pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Vietoj mokyklos, žaidimų su draugais ir jaukių vakarų namuose jis atsidūrė sterilioje palatoje, apsuptoje medicinos įrangos ir dezinfekcinių priemonių kvapo. Gydytojai sakė, kad gydymas gali trukti kelias savaites, o gal ir ilgiau. Aktyviam ir smalsiam berniukui tai buvo tikras išbandymas.

Lukas liūdėjo. Dienos slinko lėtai, o net ir mėgstamos knygos ar filmai negalėjo atitraukti jo nuo liūdnų minčių. Jis labai ilgėjosi artimųjų, draugų, bet labiausiai – savo šuns Arčio, kuris liko namuose. „Kodėl šunys negali lankytis ligoninėse?“ – klausdavo jis mamos. Ji tik liūdnai šypsodavosi ir žadėdavo, kad netrukus viskas pasikeis.

Ir vieną dieną tai tikrai nutiko.

Rytą į Luko palatą užėjo vyresnė moteris ryškiu prijuosčiu, o šalia jos stovėjo auksaspalvis retriveris su protingomis rudomis akimis ir minkštu, šilkinio švelnumo kailiu. „Labas! Tai yra Basti, ir jis labai nori su tavimi susipažinti“, – pasakė moteris, vardu Ana. Lukas išplėtė akis ir su susižavėjimu pažvelgė į šunį.

Basti priėjo prie berniuko lovos, linksmai vizgindamas uodegą. Lukas nedrąsiai ištiesė ranką, kad paglostytų jį. Kailis buvo šiltas ir švelnus. Basti laižtelėjo berniuko ranką, tada padėjo savo snukį jam ant kelių. Tai buvo tarsi magija – pirmą kartą per daug dienų Lukas nusišypsojo.

Ana papasakojo, kad Basti yra specialus terapinis šuo. Kartu jie ateina į ligoninę, kad palaikytų vaikus, padėtų jiems užmiršti liūdnas mintis ir pajusti džiaugsmą. „Basti mėgsta nešti džiaugsmą, o dar labiau jis mėgsta žaisti“, – pridūrė ji.

Nuo tos dienos Luko ligoninės kasdienybė pasikeitė. Basti tapo jo ištikimu draugu. Jie kartu leido laiką: žaidė paprastus žaidimus, mokėsi komandų, o kartais tiesiog sėdėjo apsikabinę, tarsi seni geri draugai. Lukas pasakodavo Basti apie savo namus, kaip ilgisi Arčio, ir net dalindavosi savo baimėmis. „Man atrodo, jis viską supranta“, – kartą pasakė jis mamai.

Tačiau Basti darė ne tik tai, kad linksmino berniuką. Savo buvimu jis suteikė Lukui ramybės ir pasitikėjimo. Berniukas pradėjo daugiau šypsotis, įgavo jėgų naujiems užsiėmimams. Gydytojai pastebėjo, kad pagerėjo jo nuotaika, o kartu ir gydymo progresas. „Jam atsirado motyvacija kovoti“, – kartą pasakė gydytoja berniuko mamai.

Basti tapo ne tik draugu Lukui, bet ir įkvėpimo šaltiniu. Berniukas net nusprendė, kad grįžęs namo pradės treniruoti Arčį, kad ir jis galėtų padėti žmonėms, kaip tai daro Basti.

Kai gydymas baigėsi, Lukas atsisveikino su Basti, stipriai jį apkabinęs. „Ačiū, kad buvai su manimi“, – pasakė jis, ir nors jam buvo liūdna išsiskirti, jis jautė, kad viskas bus gerai. Ana pažadėjo, kad jie būtinai dar susitiks, kai jis visiškai pasveiks.

Grįždamas namo Lukas negalėjo nustoti šypsotis. Jis žinojo, kad dar laukia daug iššūkių, bet jo širdyje visada liks vieta Basti – šuniui, kuris pavertė jo ligoninės dienas laimingais momentais.