Kaip save parodysi, taip su tavimi ir elgsis. Išmintinga pasakėčia, kurią verta perskaityti kiekvienai moteriai
Laukais ėjo jauna moteris. Matėsi, kad tai ne pirmoji kelio diena. Vargšė labai pavargo. Jai labai norėjosi gerti ir rasti nors kokį pavėsį.
Netikėtai moteris pamatė priešais ją žengiantį keliauninką.
– Kur eini, gražuole? – paklausė pagyvenęs vyriškis.
– Nežinau. Einu, kur akys veda…- moteris panarino galvą.
– Matau, tavo kelionė nelengva. Imk, atsigerk šaltinio vandens.- keliauninkas ištiesė ąsotį.
Moteris godžiai gurkšnojo vandenį. Kai troškulys buvo numalšintas, ji padėkojo gerajam žmogui:
– Ačiū. Leidai atsigerti visų atstumtam žmogui… Paprastai mane iš visur veja. Laiko puolusia moterimi.
– O kame tavo nuodėmė?
– Pamilau vedusį vyrą. Sužinojęs apie mano jausmus, jis panoro artumo su manimi. Man atsisakius, vyriškis mane išjuokė prieš žmones ir apkalbėjo…
– Ta prasme? Tu juk nieko blogo nepadarei? – paklausė išminčius.
– Ne,- sušnibždėjo moteris. – Tačiau nuo manęs visi nusigręžė. Man teko išeiti iš namų.
– Tu pasielgei neišmintingai! Juk netikėliai žmonės įteigė tau, kad tu puolusi moteris! Kaip tu galėjai tai leisti?
– Nežinau… Turbūt aš silpno charakterio…
– Nori, duosiu tau kelis patarimus, kurių dėka tapsi laisvu ir laimingu žmogumi, kuris gyvena savo gyvenimą ir nepriklauso nuo svetimos nuomonės?
– Žinoma. Būsiu labai dėkinga!
– Pasaulyje egzistuoja dviejų tipų žmonės. Geri ir blogi. Bendrauk tik su gerais žmonėmis, tai pirmoji sėkmės taisyklė!
– Kaip suprasiu, kuris geras, o kuris blogas? – nustebo moteris.
– Labai paprastai. Nusišypsok žmogui. Jei jis nenusišypsos tau – eik pro šalį. O jei nusišypsos – paprašyk jo nežymios pagalbos. Geras žmogus visada padės, kuo galės.
– Tikrai… Viskas labai paprasta.
– Sekantis patarimas: visada ištiesk ranką parpuolusiam ir dugne esančiam žmogui. Visi mes Dievo vaikai ir kiekvienas turi teisę klysti. Jei žmogus suklydo – jį būtina pakelti, o ne trypti toliau!
– Labai teisingas patarimas… Pajutau tai savo kailiu…
– Ir paskutinis patarimas: visada turėk galvą ant pečių ir vaikščiok ją aukštai iškėlusi. Neklausyk apkalbų ir svetimos nuomonės. Įsiklausyk į savo protą ir širdį! Gyvenk taip, kaip nori tu, o ne aplinkiniai.
– Ačiū! Tu labai man padėjai! – apsiverkė moteris.
– O dabar iškelk galvą ir grįžk namo!
Moteris pasielgė taip, kaip mokė išminčius. Ji lyg pabudo iš miego. Dabar vargšė nebeslėpė žvilgsnio, o ėjo šypsodamasi, aukštai iškelta galva. Kaip bebūtų keista, jos sutikti žmonės irgi šypsojosi.
Kai kurie patys siūlė jai maistą ir poilsį. Kitą savo kelionės dieną moteris pamatė suvargusį vaikiną. Jis sėdėjo šalikelėje atsiribojusiu žvilgsniu.
– Kas tau? Tu sergi? – pasidomėjo ji.
– Aš labai noriu gerti…- sušnibždėjo vaikinas.
Nė negalvojusi moteris ištiesė jam paskutinius vandens gurkšnius.
– Kaip? Tu atiduodi man paskutinį vandenį? – nustebo šis.
– Nieko baisaus. Aš neseniai gėriau. Gerk, nesivaržyk! – moteris ištraukė iš krepšio gabalą duonos ir atidavė stokojančiam.
– Negaliu paimti iš tavęs ir paskutinės duonos! Kaip tu?
– Imk, valgyk. Aš soti, man užteks jėgų sugrįžti namo. O tau reikia pasistiprinti.
Moteris įžengė į savo kaimą išdidžiai ir su šypsena lūpose. Vietos liežuvautojai apstulbo iš nuostabos, jie negalėjo suprasti, iš kur pas šią moterį tiek pasitikėjimo savimi. Niekas iš jų nedrįso ištarti jai blogo žodžio.
Po to kadaise atstumtos moters gyvenimas visiškai pasikeitė. Dabar jai buvo vienodai, ką apie ją kalba kiti žmonės. Ji apsupo save tik draugiškais žmonėmis ir nekreipė dėmesio į piktus liežuvius.
Kaip bebūtų keista, tačiau netrukus moterį, kurį daugelis laikė puolusia, ėmė gerbti. Su ja elgėsi taip, kaip ji sugebėjo save pateikti.
