Kalėdiniai laiškai, kurie suvienijo mano šeimą: kaip aš pradėjau šią jaudinančią tradiciją ir kas iš to išėjo

Kiekvieną Kalėdą mes susirinkdavome kartu: vaikai, anūkai, tėvai — visa šeima susėsdavo prie didelio stalo. Juokdavomės, dalindavomės naujienomis, keisdavomės dovanomis. Bet vieną kartą man pasirodė, kad šventė, nors ir šilta, tapo truputį paviršutiniška.

Mes apsikeisdavome šypsenomis ir apkabinimais, tačiau tikras artumas išslysdavo kažkur tarp kasdienybės rūpesčių ir tostų. Tąkart, sėdėdama prie stalo, susimąsčiau: mes juk ne visada dalinamės tikrais jausmais. Ir tada kilo mintis, kaip padaryti šventę tikrai ypatingą.

Kitais metais, prieš pat Kalėdas, atsisėdau rašyti. Nusprendžiau parašyti laišką kiekvienam šeimos nariui. Kiekvienam — savitą, nuoširdų, tiesiai iš širdies.

Šiuose laiškuose ketinau papasakoti, už ką juos myliu, kodėl jie man brangūs, kaip jie paveikė mano gyvenimą. Norėjau ištarti žodžius, kurie dažnai lieka neišsakyti. Žinoma, tai nebuvo lengva. Abejojau, ar toks gestas jų nesutrikdys, bet kažkas viduje sakė, kad tai teisingas žingsnis.

Ir štai, atėjo Kalėdų vakaras. Susėdome prie gražiai papuošto stalo, kaip visada. Išsitraukiau vokelius ir sudėjau juos prieš kiekvieną. „Šiandien turime mažą staigmeną“, — nusišypsojau. Artimieji nustebo, o aš, bandydama paslėpti jaudulį, paprašiau kiekvieno atidaryti savo voką ir perskaityti laišką.

Pirmoji atplėšė laišką mano jauniausioji dukra. Pastebėjau, kaip ji nustebo pamačiusi mano ranka rašytą laišką. Ji pradėjo skaityti, ir pamačiau, kaip jos žvilgsnis švelnėja, o akys pradeda ašaroti.

Laiške rašiau apie tai, kaip esu dėkinga už jos šviesią sielą, už jos gerumą ir rūpestingumą, už stiprybę, kurią ji visada suranda savyje, nepaisydama jokių sunkumų. Ji pakėlė akis, pilnas ašarų, ir tyliai ištarė: „Mama, net neįsivaizdavau, kad tu taip apie mane galvoji.“

Kitas laišką atplėšė mano sūnus. Jis visada man atrodė santūrus, retai kalbėdavo apie jausmus. Bet kai jis perskaitė laišką, pamačiau, kaip jis giliai įkvėpė.

„Tu visada buvai man atrama“, — rašiau jam. — „Nors retai apie tai kalbu, kiekvieną dieną didžiuojuosi tavimi.“ Mano sūnus, kuris atrodė niekada neverkiantis, užsidengė veidą rankomis, bandydamas paslėpti ašaras.

Tą akimirką supratau, kad šie laiškai tapo daugiau nei tiesiog žodžiais popieriuje. Jie atskleidė mus, leido pajusti tikrą artumą, kuris dažnai slepiasi po kasdienybe.

Laiškas mano vyrui tapo ypatingu vakaro momentu. Jame išreiškiau padėką už jo palaikymą ir ilgametę draugystę. Rašiau, kad, nepaisant visų sunkumų ir išbandymų, kasdien esu dėkinga už jo buvimą mano gyvenime. Jis švelniai paėmė mano ranką ir tyliai tarė: „Ačiū, kad visada esi šalia.“ Tas paprastas gestas sujaudino mane iki pat širdies gelmių.

Kai visi perskaitė savo laiškus, kambaryje tvyrojo tyla. Sėdėjome, keitėmės žvilgsniais, ir atrodė, kad laikas sustojo. Mūsų šeima, dažnai slepianti tikruosius jausmus už kasdieninių pokalbių, tą vakarą atvėrė savo širdis.

Atrodė, kad pirmą kartą iš tikrųjų išgirdome ir supratome vieni kitus. Kiekvienas pamatė save kito akimis ir pajuto, kad yra reikalingas, svarbus ir mylimas.

Ši tradicija, gimusi iš atsitiktinės minties, tapo tikru mūsų ritualu. Kasmet prieš Kalėdas rašau laiškus — vaikams, vyrui, seseriai ir netgi sau. Dabar laiškus rašo ne tik aš, bet ir jie. Dalinamės jausmais, kalbame apie tai, kas dažnai lieka nepastebėta. Laiškai tapo tiltu, jungiančiu mūsų širdis, kai žodžių atrodo per mažai.

Nuo to laiko Kalėdos mūsų šeimoje tapo tikrai ypatinga švente. Susirenkame prie stalo, atplėšiame laiškus ir skaitome juos tyloje. Ašaros ir šypsenos — tai dabar tapo neatskiriama mūsų šventės dalimi.

Mes sukūrėme savo tradiciją — tradiciją, kuri primena mums, kad šeima yra daugiau nei žodžiai ar susitikimai. Tai akimirkos, kai pažvelgiame vieni kitiems į akis ir matome meilę, kuri stipresnė už visas pasaulio dovanas.