Kartą moteris suprato, kad jos sūnus, pasiekęs sėkmės, pradėjo gėdytis savo šeimos. Ji nesuprato, kur padarė klaidą jo auklėjime

Andrius sėdėjo savo naujame bute, gėrė kavą ir žiūrėjo televizorių. Kažkas paskambino į duris.

– Kas galėtų būti? – nepatenkintas padėjo puodelį ant staliuko ir nuėjo atidaryti.

– Mama! Kodėl čia atvykai? – nustebęs paklausė Andrius, praverdamas savo prabangios buto duris.

Ant slenksčio, apsisupusi šiltu šaliku, stovėjo jo mama. Rankose laikė sunkius krepšius su produktais. Jos skruostai buvo paraudę nuo šalčio.

– Andriau, pas mus atsitiko bėda… Tavo pagalbos reikia, – jos balse girdėjosi nerimas.

– Kodėl nepaskambinai?

– Tavo telefonas išjungtas.

– Juk turiu du telefonus. Šitas numeris šiuo metu neveikia, – burbtelėjo Andrius, apsidairydamas, ar niekas iš kaimynų jos nepamatė.

…Andrius išvyko į Vilnių, baigė universitetą ir pradėjo karjerą. Gavo darbą banke. Labai vertino savo naują gyvenimą ir gėdijosi kaimo giminių. Į gimtuosius namus nevažiuodavo, šeimai skambindavo tik per didžiąsias šventes. Tėvai ir giminės buvo paprasti, nuoširdūs, darbštūs žmonės, bet jų paprastos manieros jam kėlė gėdą.

Andrius giliau įkvėpė, stengdamasis nuslėpti susierzinimą.

– Tai kas atsitiko? – paklausė jis.

– Sūnau, tavo sūnėnas sunkiai serga. Pinigų gydymui jie neturi. Padėk jiems, prašau, – jo mama sustingo tarpduryje, ašaros riedėjo jos skruostais.

– Juk tavo brolis, kol studijavai, siuntė tau beveik pusę savo atlyginimo.

Tuo metu vėl paskambino į duris. Kaip tyčia, Andrius tądien organizavo vakarėlį su kolegomis.
– Eime, – tarė jis mamai, greitai ją įvesdamas į miegamąjį. – Lik čia ir būk tyliai. Nenoriu, kad tave kas nors pamatytų, – ir nubėgo atidaryti durų.

Jo kolega Tomas nusprendė ateiti anksčiau, kad spėtų pabendrauti prieš prasidedant vakarėliui.

– Apačioje durininkas sakė, kad pas tave atvyko mama iš kaimo, – su šypsena pasakė Tomas.

– Tu juk sakei, kad tavo tėvų seniai nebėra, – pridūrė jis nustebęs.

– Ai, kažkokia močiutė supainiojo adresus, – atsainiai atsakė Andrius. – Beje, gal galėtum nubėgti į parduotuvę ir parinkti ką nors ypatingo?

Pakviečiau vadovo dukrą Mariną. Manau, mes gerai sutarsime, – jis pamerkė akį Tomui ir uždarė duris.

Mama sėdėjo miegamajame ir negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo.

– Andriau, kaip tu galėjai mus su tėvu taip apšnekėti? – moteris verkė, prisidengusi veidą rankomis.

– Mama, neskiesk dabar! Kiek reikia pinigų sūnėnui?

– Labai daug, sūnau… Dešimt tūkstančių? – nedrąsiai paklausė ji.

– O tu rimtai? Žinoma, ne. Štai tau penki tūkstančiai ir daugiau manęs netrukdyk.

Jis greitai nupirko bilietą atgal į kaimą, įsodino mamą į taksi ir tarė:

– Suprask, mūsų gyvenimai skirtingi. Mes dabar esame visiškai skirtingi žmonės!

Vėlai vakare, kai Marina su Andriumi įėjo į miegamąjį, mergina nustebusi paklausė:

– Andriau, kas čia per daiktai? – ji parodė į apdulkėjusius krepšius, pilnus kaimiškų vaišių.

– Ai, šeimininkė pamiršo.

O tuo tarpu mama važiavo traukiniu, žiūrėjo pro langą ir tyliai verkė. Ji nežinojo, kur padarė klaidą auklėdama savo sūnų.