Kartais manęs klausia – o kokios jos? Mamos, kurios atsisako savo vaikų

Ar jos visos asocialios? Geria neišsiblaivydamos, vartoja visokias medžiagas? Mano atsakymas – NE.

Kartais jos atrodo absoliučiai įprastai, kartais nė neatspėtum, kad praėjus dienai po gimdymo ji tyliai pasakys: „Su kuo galima pasikalbėti dėl atsisakymo?“ Ir ne visos jos prašo nerodyti vaikų.

Daugelis su jais praleidžia skirtas 3 dienas kartu, vienoje palatoje. Pamenu, kai nuėjau paimti atsisakymo popierių iš vienos mamytės, užeinu į palatą, o ji… maitina vaiką krūtimi, kaire ranka laiko, o dešine rašo atsisakymą. Neverkia, kadangi įsitikinusi, kad elgiasi teisingai.

Vaikas guli ir nė nežino, kad po poros valandų jo gyvenimas visiškai pasikeis – motina tyliai patrauks išėjimo link, o jis liks su mumis.

Išrašymo metu jį išnešė į vaikų palatą. Ar jis suprato, kad jį pametė? Suprato. Tačiau ne iškart, tik po 3 valandų. Jis tiesiog ėmė verkti be sustojimo ir jokios rankos negalėjo jo nuraminti. Jį nešiojo visos vaikų slaugytojos – o juk ne motina, ne jos kvapas. Užmigo, kai prisiverkė.

Vaikų palatoje, kurioje guli vaikai po cezario ir atsisakytasis – jis iškart matyti. Tai pats neramiausias vaikas. Jis visu vidumi ieško motinos, jis kviečia ją iš koridoriaus, vildamasis, kad ji stovi už durų. Tačiau motina neateina, jos juk ir pastate jau nebėra, riksmo ji nebeišgirs.

Sunkiausia atsisakytojo naktis – pirmoji. Paskui vaikas vysta, kaip nuskinta gėlė. Jau rėkia ne taip dažnai. O paskui jį perkelia ir jis iškeliauja iš mūsų visam laikui. Ypač baisu viską stebėti iš šalies – matau dviejų žmonių likimus. Matau, o padaryti nieko negaliu.

Ir aš visa tai prisimenu, prisimenu – nors man nereikia. O vaikui nors prisiminti motinos veidą ir balsą – o jis negalės. Ar ji buvo asociali? Ne. Savas būstas, du vaikai. Taip, trečias gimė be vyro. Ar mes įkalbinėjome pasilikti? Žinoma! Bet… Kaip į sieną – „aš vaiko nepatempsiu finansiškai“. Ir tokių daug, labai daug! Daugiavaikės ir neturtingos; jaunutės ir iki siaubo bijančios artimųjų. Daugelis nė nepasakoja savo tėvams – taip bijo.

Rezidentūroje pasakojo, kad viena mūsų universiteto studentė parašė vaiko atsisakymą, buvo 5 kurse. Netekėjusi, tėvas pasakė, kad neleis slenksčio peržengti su „benkartu“. Įkalbinėjo, juk galėjo į kitą miestą persikelti su vaiku, maža kur! Išsiskyrusi ir tiek – kas sužinos?

Ne, atsisakymas ir ašaros. Gavo diplomą, išvyko. Grįžo po metų. Išklausinėjo visą personalą (iš ten mes ir sužinojome), kur ir kaip dingo jos berniukas. Sakė, kad vaikšto ir kiekviename vaike savo sūnaus ieško, vis galvoja, koks jis dabar.

O kaip rasi? Įvaikinimo slaptumas, sveikas berniukas – iškart atidavė šeimai. Paieškojo, nerado – išvyko. Taip ir gyvena dabar su skyle širdyje… Galima daug kalbėti apie tai, kad moterys pasielgė blogai, bet… Nepalikite savo dukterų sunkią minutę!

Jos nuo vaikystės turi žinoti, kad namuose jas priims! Bet kokias. Alkanas, nėščias, be vyro, be diplomo ir be darbo. Kad paskui nebūtų dviejų sulaužytų likimų.