Kas mėnesį daviau sūnui po 100 eurų, kad „ištvertų iki atlyginimo”. Vieną dieną marti socialiniuose tinkluose įkėlė naujos sofos nuotrauką už 2 500 eurų…

Jei ne kaimynė Aldona iš pirmojo aukšto, kuri parodė man tą įrašą savo telefone — turbūt iki šiol kas mėnesį dėčiau du šimtus į voką su užrašu „Tomas”. Ir turbūt iki šiol vakarieniaudavau duona su sviestu, įtikinėdama save, kad tiesiog nenoriu valgyti.

Aldona atėjo pas mane trečiadienį po pietų. Paprasčiausiai pasikalbėti, išgerti arbatos. Sėdėjo prie mano virtuvės stalo, naršė feisbuką ir staiga sako: „Oi, žiūrėk, Rasa naują sofą nusipirko. Graži.”

Atsuko ekraną į mane. Nuotraukoje — didelis pilkas kampinis sofas su garstyčių spalvos pagalvėlėmis, o po juo užrašas: „Pagaliau leidome sau” ir širdelė.

Du tūkstančiai penkis šimtai. Rasa nurodė kainą komentare, nes kažkas paklausė. Du tūkstančiai penkis šimtai eurų už sofą — o aš dvejus metus kasmet iš pensijos traukiau po du šimtus „iki atlyginimo”.

Mano vardas Vinutė, man šešiasdešimt septyneri. Trisdešimt dvejus metus dirbau pamainų vadove pakuočių fabrike netoli Kauno. Keldavausi kiekvieną dieną ketvirtą ryto, prižiūrėjau dvidešimt žmonių ceche, o dabar turiu pensiją, iš kurios sumokėjus už butą Dainavoje, vaistus nuo spaudimo ir cukrinio diabeto — lieka tiek, kad skaičiuoju kiekvieną centą. Jaučiu tai kiekvieną kartą, kai stoviu „Maximoje” ir dedu jogurtą atgal ant lentynos, nes šią savaitę jau nebegaliu.

Tomas pradėjo prašyti pinigų prieš dvejus metus. Iš pradžių atsargiai. Paskambino sekmadienį — prisimenu, nes kaip tik pjaustiau obuolius pyragui — ir pasakė, kad Rasa yra nedarbingumo atostogose, o jis vienas neišveja. Kad trūksta iki mėnesio pabaigos. Kad jam gėda, bet gal galėčiau paskolinti du šimtus. Tik vieną kartą.

„Sūneli, žinoma” — pasakiau nedvejodama. Nes ką motina pasakys? Ne? Neduosiu tau valgyti? Jam trisdešimt aštuoneri, bet kai skambina ir prašo — aš girdžiu tą patį berniuką, kuris atbėgdavo į virtuvę su sužeistu keliu ir sakydavo: „Mama, skauda.”

Kitą mėnesį paskambino vėl. Kad netikėta sąskaita už automobilio remontą. Dar kitą — kad Rasai reikia pas odontologą. Paskui nustojo aiškinti. Skambindavo apie dvidešimtą, sakydavo „mama, sunku” — ir aš darydavau pavedimą. Iš savo sąskaitos į jo.

Pradėjau taupyti viską. Atsisakiau kino kartą per mėnesį su Aldona — nes bilietas, spragėsiai ir autobusas jau prabanga. Nustojau pirkti mėsą per savaitę, palikdavau sekmadeniui. Per Velykas neviriau šaltibarščių, nes šviežios daržovės pabrango, o aš kaip tik turėjau pavedimą.

Aldona kartais klausdavo, ar viskas gerai. „Kas tau, Vinutė? Sulysai.” Aš atsakydavau — dieta, gydytojas liepė. Melavau. Gėdijaus pasakyti, kad duodu sūnui pinigus, nes žinojau, ką išgirsiu. „O jis grąžina? O tu, bankas esi?”

Nes žinau, kaip tai atrodo iš šono. Iš šono — sena moteris, kurią sūnus traukia už piniginės. Bet iš vidaus — iš vidaus tai motina, kuri daro vienintelį dalyką, kurį dar gali padaryti vaikui. Jau neiškepsiu jam pietų, nes gyvena kitame miesto gale. Jau neapkabinsiu, nes suaugęs vyras nesikabina prie mamos. Bet galiu duoti tuos du šimtus ir pajusti, kad dar esu jam reikalinga.

Dvidešimt keturi mėnesiai. Suskaičiavau tik tą trečiadienį, kai Aldona išėjo. Sėdėjau prie stalo su tuščiu puodeliu ir skaičiavau ant lapo — kiek iš viso pervedžiau. Kai pamačiau sumą, man pasidarė bloga. Už tuos pinigus galėjau nuvažiuoti į sanatoriumą, nusipirkti naują žieminį paltą — senasis jau su plyšusia užtrauktuku, kurios nebegalima pataisyti — ir metus negalvoti, ar galiu sau leisti jogurtą.

Nepaskambinau iš karto. Reikėjo dviejų dienų. Dvi dienas vaikščiojau po butą ir kalbėjau pati su savimi, nes neturėjau su kuo kitu. Galvojau — gal Rasa pirko sofą išsimokėtinai? Gal gavo premiją? Gal tai dovana iš jos tėvų?

Bet tie du šimtai kas mėnesį — tai ne dovana. Tai mano pensija. Mano tabletės, mano duona, mano radiatoriai žiemą, kai sukdavau juos ant vieno, o ne trijų, kad šildymo sąskaita nesurytų to, ką atidėjau Tomui.

Paskambinau penktadienį vakare. Tomas atsiliepė po trečio skambučio — linksmas, fone girdėjosi televizorius.

„Sūneli, turiu su tavimi pasikalbėti.” „Kas atsitiko, mama? Viskas gerai?” „Mačiau sofos nuotrauką.”

Tyla. Trys sekundės, gal keturios — bet aš jas suskaičiavau.

„Kokios sofos?” „Tos už du su puse tūkstančio, Tomai. Tos, kurią Rasa įkėlė socialiniuose tinkluose.”

Išgirdau, kaip atsistoja. Kaip nutolsta nuo televizoriaus. Kaip uždaro duris — turbūt į vonią ar balkoną, kad žmona negirdėtų.

„Mama, tai ne taip, kaip manai.” „O kaip yra?” „Pirkome išsimokėtinai. Ir man šiek tiek pagerėjo darbe — gavau algos padidinimą prieš tris mėnesius.”

„Prieš tris mėnesius. O praėjusį mėnesį skambinai man dėl dviejų šimtų.”

Vėl tyla. Ilgesnė.

„Mama, aš… pripratau. Žinau, kad tai skamba siaubingai.”

Priprato. Mano sūnus priprato, kad jo mama atiduoda jam nemažą dalį savo pensijos, o jis perka sofą už du su puse tūkstančio eurų.

Nerėkiau. Norėjau, bet nerėkiau. Nes staiga pajutau kažką blogiau nei pyktį. Pajutau save kvailą. Sena, kvaila moteris, kurią išnaudojo pats vaikas. Ir tuoj pat pagalvojau — o gal aš jį tokį išauginau? Gal per daug daviau, kai buvo mažas? Gal neišmokiau gerbti pinigų, nes visada stengiausi, kad nieko netrūktų?

„Tomai, daugiau man neskambink dėl pinigų” — pasakiau ir padėjau ragelį.

Nuo to pokalbio praėjo du mėnesiai. Tomas parašė SMS po savaitės: „Mama, atsiprašau. Galime pasikalbėti?” Atsakiau: „Galime. Bet ne apie pinigus.” Neatsakė. Paskui per Motinos dieną atsiuntė gėlių — per kurjerį, ne pats atvežė. Pridėjo kortelę: „Geriausiai mamai.” Pastatiau tulpes į vazą ir žiūrėjau į jas savaitę, kaip vysta.

Žinau, ką žmonės sakys. Kad tai jos sūnus, kad atleidžia. Arba atvirkščiai — kad galėjo anksčiau pasakyti. Aš nežinau, kas teisinga. Žinau tik tiek, kad dabar kasdien valgau jogurtus, kad nusipirkau naują žieminį paltą — tamsiai mėlyną, su apykakle, iš „Pepco” — ir kad šeštadienį einu su Aldona į kiną žiūrėti komedijos.

Ir žinau, kad kai Tomas pagaliau atvažiuos asmeniškai — o jis atvažiuos, nes pažįstu savo sūnų — įleisiu jį, padarysiu arbatos ir turbūt net iškepsiu pyragą. Bet voko su užrašu „Tomas” daugiau nebus. Įdėjau jį į stalčių, po elektros sąskaitomis. Tuščią.

O jūs — ar kada nors davėte artimam žmogui pinigų, kol patys atsisakėte būtiniausių dalykų? Kaip supratote, kad laikas sustoti?