Kiekvieną rytą prie mano durų rasdavau rožę… O tada atvyko žinutė, kuri viską pakeitė…

Kelias savaites kiekvieną rytą prie mano namų slenksčio būdavo palikta viena raudona rožė. Jokių užrašų, jokių paaiškinimų, tik gėlė, kruopščiai padėta ant kilimėlio. Iš pradžių man tai atrodė miela, netgi romantiška.

Po skyrybų, kurios įvyko prieš devynerius metus, pripratau prie vienatvės. Buvęs vyras išėjo pas kitą, vėliau bandė grįžti, bet negalėjau jo atleisti. Dabar mano gyvenimas tekėjo ramiai: darbas bibliotekoje, savanorystė, jaukios vakarės su mezgimu.

Tačiau tos rožės… Jos pradėjo budinti prisiminimus. Gal kas nors nori man ką nors pasakyti? Draugė Patricija juokavo, kad turiu slaptą gerbėją.

Tačiau laikui bėgant gėlės pradėjo kelti nerimą. Kas jas palieka? Kodėl nerašo nė žodžio? Kodėl neparodo savęs? Pradėjau dažniau dairytis, tikrinti langus, sustoti priešais įėjimo duris, įsiklausyti į kiekvieną garsą.

O tada rožės dingo. Vietoje jų vieną rytą radau žinutę:

„Tu ne tokia vieniša, kaip manai“.

Rankos pradėjo drebėti, viduje šalta. Kas tai? Įspėjimas ar parama? Kažkas mane stebi?

Parodžiau žinutę Patricijai. Ji suraukė antakius:
— Tai ne normalu, mieloji. Reikia pranešti policijai.

— Gal aš tiesiog perdedu… — bandžiau pasiteisinti.

— Ne, tu neturi likti su tuo viena.

O tada įvyko dar kas nors. Pastebėjau automobilį, pastatytą priešais mano namus. Vairuotojas apsimetė, kad skaito laikraštį, tačiau jaučiau jo žvilgsnį. Tai tęsėsi kelias dienas.

— Šiandien nakvosi pas mane, — pareiškė Patricija, kai papasakojau jai apie nepažįstamąjį.

Aš neprotestavau.

Kitą rytą skambėjo durų skambutis. Patricija pažiūrėjo pro žiūroną ir sustingo.

— Tai jis.

Man pasidarė šalta.

— Kas ten? Ko jums reikia? — griežtai paklausė ji per duris.

— Prašau, — atsakė prislopintas vyriškas balsas. — Man reikia su ja pasikalbėti.

— Su manimi? — suspaudžiau kumščius.

Patricija atsargiai paklausė:

— O kas jūs tokie esate?

— Mano vardas Viljamas. Mes pažįstami.

Sustingau. Viljamas… Vardas skambėjo nežymiai pažįstamai, bet negalėjau prisiminti, iš kur.

— Viljamas kas? — paklausė Patricija.

— Mes mokėmės kartu mokykloje.

Pravėriau duris su grandine. Prie slenksčio stovėjo penkiasdešimties metų vyras, tvarkingai kirptas ir su plonais rėmeliais akiniais.

— Tu… neprisimeni manęs, ar ne? — nedrąsiai paklausė jis.

Papurtau galva.

— Išleistuvių vakaras, — priminė jis. — Tada tau padovanojau rožę. Tu sakei, kad tai tavo mėgstamiausia gėlė…

Nustebau. Atmintyje sugrįžo tas vakaras. Drovus vaikinas, padovanojęs man rožę prieš įžengiant į salę. Aš šypsojausi, padėkojau jam, bet tada galvojau visai apie kitą. Apie tą, su kuriuo norėjau šokti.

— Tu mane atpažinai bibliotekoje, tiesa? — spėjau.

Jis linktelėjo:

— Pamačiau tave prie stalo ir iškart prisiminiau. Bet nebuvau tikras, ar tu norėsi mane matyti. Tada nusprendžiau… tiesiog palikti tau rožes.

— O žinutė?

Jis nusuko žvilgsnį:

— Atrodei tokia vieniša. Norėjau, kad žinotum: kažkas apie tave galvoja.

Žiūrėjau į jį, jausdama, kaip nerimas traukiasi, užleisdama vietą kitam jausmui.

Patricija vis dar stovėjo šalia, sukryžiavusi rankas ant krūtinės.

— Gerai, Viljamas, — pasakė ji. — Bet kitą kartą geriau sakyti tiesiai, o ne žaisti paslaptimis.

Mes su Viljamu susižvalgėme ir nusišypsojome.

— Tu teisi, — sutiko jis. — Gal vietoje rožių pakviesiu tave kavos?

Abejojau tik akimirką, tada linktelėjau.

Po dviejų savaičių sėdėjome jaukioje kavinėje, juokdamiesi ir prisimindami mokyklos laikus.

Rožės nebuvo įspėjimas, o priminimas: net ir po metų galima rasti tą, kuris prisimena tave, kokiu buvai kada nors.