Kiekvienais metais aš ruoščiau savo vyrui šventę namuose: svečiai, maistas, triukšmas. Šį kartą jis vėl primygtinai reikalavo — „tik namuose“. Ir tada aš padariau tai, ko jis tikrai nesitikėjo…

Mano vyras visada mėgo švęsti savo gimtadienį namuose. Jis sakydavo, kad tai „tradicija“, kad „taip yra šeimyniška“. Kiekvienais metais tas pats: svečių sąrašas, buteliai, užkandžiai, garsi muzika, o aš — kaip virėja, padavėja ir valytoja vienu metu.

Jis iš anksto įspėja:
— Pakviesk savo, aš pakviesiu savo, visiems bus smagu!
O aš sukandu dantis ir galvoju, kad man visai ne smagu. Aš nemėgstu šių pasisėdėjimų, garsų pokalbių, alkoholio kvapo, trupinių visur ir kalnų nešvarių indų po visko. Bet jis to nesupranta. Jam šventė — tai triukšmas, stalas, draugija. Man — ramybė.

Šiais metais pasiūliau kitaip:
— Gal švęsime restorane? Be gaminimo, be valymo. Tiesiog ramiai pasėdėsime.
Jis net nenorėjo klausytis:
— Ne. Tik namuose. Aš taip pripratęs. Ir apskritai, nejaugi tau gaila vieną kartą per metus pakentėti?

Aš neatsakiau. Bet viduje viskas susiruošė. Gaila ne pakentėti — gaila, kad žmogus, su kuriuo gyveni tiek metų, net nesistengia suprasti, kad tau sunku.

Gimtadienis atėjo. Paprastai tą dieną aš bėgioju nuo ryto po parduotuves, kepu, pjaustau, padengiu stalą. O šį kartą atsikėliau, ramiai nusiprausiau, apsirengiau ir išvažiavau pas draugę kavos. O paskui susirinkome su ja ir išvažiavome visai dienai į SPA.

Ant stalo palikau trumpą raštelį:
“Tu norėjai šventės namuose — štai tau šventė namuose.”

Telefonas skambėjo kelis kartus — aš nekėliau. Grįžau tik vėlai vakare. Jau prie laiptinės girdėjau garsų juoką ir  muziką. Įeinu namo, virtuvėje — krūva neplautų indų, tušti maišai ir dėžės nuo maisto pristatymo.  Svečiai, vyras glumintas. Kažkas klausia:
— O šeimininkė kur?
Jis atsako nesmagiai:
— Taip… ką nors jai negerai.

Aš įėjau tyliai, be skandalų. Pasisveikinau, atsisėdau kampe. Svečiai sumišo, kažkas pradėjo rinktis. Po 20 minučių visi išsiskirstė. Butas — tyla, maisto kvapas ir nuovargis. Vyras vaikšto po virtuvę, bando ką nors sakyti.

— Tu galėtum bent jau perspėti, — pagaliau iškvepia jis.
— Aš perspėjau, — ramiai atsakau. — Tiesiog tu neklausai.

Jis atsisėdo priešais ir ilgai tylėjo. Tada tyliai pasakė:
— Be tavęs namuose kažkaip… tuščia.
Aš linktelėjau:
— O man, žinai, pirmą kartą ramu.

Tada jis pirmą kartą pats ėmė valyti stalą. Ne todėl, kad aš prašiau, o todėl, kad suprato. Jam buvo nesmagu, bet aš mačiau — jis suvokė, kad šventė neįvyksta savaime. Kad už kiekvieno jo linksmumo — kažkieno nuovargis, įsižeidimai ir neplauti indai.

Kitą dieną jis pats pasiūlė:
— Kitais metais visgi eikime į restoraną. Arba dviese kur nors išvažiuosime. Be svečių.
Aš tik nusišypsojau. Gal pagaliau išgirdo.

O paskui pagalvojau — juk aš nepykau dėl šventės. Aš pykau dėl to, kad per ilgai darydavau, lyg man viskas patinka.

O jūs kada nors nustojote “kentėti dėl taikos šeimoje” ir tiesiog darėte taip, kaip jums reikia?