– Kitų žmonos kaip žmonos, o pas šitą rankos nesuprasi iš kur auga. Kad vėl nesusibartume, aš stengiausi tylėti…

Tylėdama rinkau indus nuo stalo. Dėjau nešvarias lėkštes į kriauklę atsargiai, stengdamasi netriukšmauti. Konstantinas, nežiūrėdamas į mano pusę, toliau gėrė arbatą, garsiai sriūbčiodamas ir čepsėdamas, visa savo povyza demonstruodamas pasibjaurėjimą. Ir staiga šakutė išslydo man iš rankų ir dzingtelėjusi nukrito ant grindų.

– Višta besmegene, nerangi karve! – tuoj pat užsivedė vyras, atrodo, tik ir laukęs mano neapsižiūrėjimo ir dabar davęs sau valią. Aš instinktyviai susigūžiau. Jis pašoko, spyrė koja taburetę, kuri su trenksmu nuvirto, tvojo kumščiu per stalą ir išėjo, trenkęs durimis.

Link gerklės pakilo gumulas, ėmė smarkiai pykinti, o paskui atsirado tas pats skausmas – jis augo, lėtai pasklisdamas po visą kūną. Kaskart po skandalo su vyru mane kamavo nepakeliamas skrandžio raižymas. Pastaruoju metu priepuoliai padažnėjo.

Seniai laikas nueiti pas gydytoją. Tačiau Konstantinas manė, kad aš paprasčiausiai apsimetinėju, noriu sukelti jam gailestį, ir nekreipė dėmesio.
Santuokoje mes pragyvenome daugiau nei 30 metų, užauginome du sūnus-dvynius. Berniukai jau vedė ir gyveno atskirai, o mes kankinomės toliau.

Konstantinas laikė save svarbiausiu šeimoje ir buvo visada įsitikinęs savo teisumu. Geriausia vieta skirta jam, vyrui! Skaniausias kąsnis – irgi…
Pirmuosius metus po vestuvių mes praleidome pas Kosto motiną, despotišką moterį, be proto mylėjusią sūnų. Manęs ji ėmė neapkęsti nuo pirmos minutės ir laikė šeimyninių nesusipratimų kaltininke.

Kad kaskart nesipyktume, aš stengiausi tylėti, gailėjau sutuoktinio – juk nelengva jam tarp dviejų ugnių! Bet paskui, kai mes persikėlėme į nuosavą butą ir aš tapau lyg ir pilnateise šeimininke, jis toliau terorizavo mane ne mažiau už savo motušę, kaip ir anksčiau, neleisdavo man nė prasižioti.

Tačiau aš ir čia nesiskundžiau – susitaikiau. Širdis kažkaip susitraukė, sudžiuvo, suakmenėjo. Visada maniau: svarbu, kad vaikai turi tėvą, aš – vyrą, o visa kita jau kaip nors.

…Skausmas nerimo. Susilenkusi aš iššliaužiau iš virtuvės ir sunkiai pasiekiau sofą.

– Reikia kviesti gydytoją, – išlemenau netekusi jėgų.

– Nieko, nenumirsi, – burbtelėjo sutuoktinis, neatsitraukdamas nuo televizoriaus ekrano.

Minutę vyras tiriančiu žvilgsniu žiūrėjo į mane, paskui nenoromis siektelėjo telefono ir surinko numerį. Laimei, greitoji atvyko netrukus.

– Ruoškitės, – konstatavo gydytojas po penkiaminutės apžiūros. – Reikalinga operacija.
Taip aš patekau į ligoninę. O ten jaučiausi kaip sanatorijoje. Guli sau, ilsiesi, niekas tavęs nekeikia, nesityčioja, gydytojai rūpinasi sveikata, seselės prižiūri.

Ir viskas būtų gerai, tik per dvi savaites sūnūs pas mane atėjo tik kartą, o Konstantinas ir išvis nepasirodė. Užtai ligoninėje aš susiradau draugą. Vytautas buvo našlys. Vyresnis už mane 10 metų, bet atrodė gerai. Labai simpatiškas, ir akys už akinių stiklų tokios geros! Su juo buvo labai įdomu.

– Gera man su jumis, Valentina, jūsų siela šviesi,- pasakė kartą Vytautas.

– Tai su jumis aš tokia. Todėl, kad jūs toks… – sutrikau aš.

– Koks? – paklausė jis.

– O štai toks – ypatingas!

Kas antrą dieną pas Vytautą ateidavo dukra – su daugybe indelių, kaži kokiais ryšuliukais ir būtinai su dailia gėlių puokštele. Tai tą puokštelę naujasis pažįstamas visada dovanodavo man.

Kai pirmą kartą ištiesė ją su žodžiais: „Tai jums, Valia“,- aš vos nenualpau iš jaudulio. Man juk niekas niekada nedovanojo gėlių, nebent tolimoje jaunystėje.

Ir atitirpo mano širdis šalia šio žmogaus, panoro šilumos, švelnumo. Prisirišau prie Vyto visa siela. Netrukus jį išrašė. Jis su puokštele atėjo į mano palatą atsisveikinti.

– Didelis jums ačiū už gerus žodžius, už rūpestį. Man jūsų labai truks,- aš su ašaromis akyse ištiesiau vyriškiui ranką.
Jis ryžtingai ją paspaudė ir, laikydamas savo delne, tyliai ištarė:

– Valentina, jeigu jums prireiks pagalbos ar tiesiog panorėsite su kažkuo pasikalbėti, žinokite – jūs turite draugą. Aš štai čia užrašiau savo telefoną,- ir ištiesė pusiau perlenktą bloknoto lapelį.

O kiek vėliau ir aš grįžau namo – viena, manęs taip niekas ir neatvažiavo. Nespėjau nė slenksčio peržengti, kai vyras pasibjaurėdamas įsispoksojo į mane.
– Na ką, gyva, sulopė? – vietoje pasveikinimo pasidomėjo jis.

– Kaip tik laiku: čia tavęs darbas laukia…

Aš apsidairiau: visur neplauti indai, storas dulkių sluoksnis, kampe – tuščios alaus skardinės, vonia užversta nešvariais skalbiniais…

– Na, judinkis, ko sustingai? – grubiai pastūmė mane vyras.

– Ir ėsti paruošk! Per tave dabar vienais koldūnais maitinuosi!

Prisispaudžiau prie sienos, užmerkiau akis ir pagalvojau: „Taip daugiau negali tęstis!“ Link gerklės vėl pakilo gumulas, glitus skausmas lėtai skleidė savo čiuptuvus… Netarusi nė žodžio, išėjau iš buto, tyliai užvėrusi duris…

Ir štai dabar mes su Vytu kartu.

Aš išsiskyriau.

Konstantinas keikėsi, grasino, nenorėjo paleisti.

Sūnūs negalėjo suprasti:

– Motin, tu ką?

– Juk jūs tiek metų kartu? Kuo jis geresnis už tėvą?

– Vytas ypatingas,- aiškinau aš sūnums.

– Jis kalba su manimi švelniai ir meiliai…