Klausykite mamos. Bet gyvenkite atskirai
Kažkuria prasme kiekviena šeima – tai maža manieringa Anglija su savo tradicijomis. Jei tik mes nepamirštame žvelgti į tradicijas per šiuolaikiškumo prizmę.
Mano mama visada sakydavo, kad mėsą reikia sūdyti gaminimo pabaigoje, langus plauti mažiausiai 3 kartus per metus, o vyro nepalikti kartu su geriausia drauge. Ji išmokė mane pietums valgyti sriubą, o svarbiausia – pildyti savo pažadus.
Iki šiol aš – ne pati paklusniausia dukra pasaulyje – pildau šiuos priesakus, priimu kaip dalį savęs. Aš išvis neleidžiu atsisakyti visų šių sriubų, langų ir pažadų. Juk tai daro mane vientisa, o mūsų santykius su mama – tvirtus. Tai tradicijos.
Jos mama taip pat perdavė jai tradicijas: vilnos verpimą, rūpinimąsi vyru ir manipuliavimą aplinkiniais savo ligų pagalba…
Tą patį tenka daryti ir man. Pavyzdžiui, aš kuriu savarankiškos literatūrinės veiklos arba remonto specialistų samdymo tradicijas. To mano tėvų šeima nemoka. O ir neturi išmokyti manęs visko, ko gali kada nors prireikti, todėl kad tada mano gyvenimas būtų tiksli jų gyvenimo kopija, o tai neįmanoma.
Šeimos tradicijų dėka mūsų gyvenimas gali tapti ir geresnis, ir blogesnis. Tam, kad įvertintume perduotus mums įgūdžius ir suprastume, ar verta juos pasilikti savo gyvenime tokius pat, reikia proceso.
Tam, kad paleistume šį procesą, reikia savarankiškos buities, kurioje mes turime galimybę suprasti, ar tikrai būtina kasdien ruošti pietus iš 3 patiekalų? Ar man patinka niekuo netikėti? Ar aš sutinku pragyventi visą savo gyvenimą apsuptas dviejų šunų ir trijų kačių ar tikrovėje šie rūpesčiai mane vargina?
Tai ir vadinama introjekcijų suvokimu. Pervertinti taisykles ir tradicijas, įsisavintas tėvų šeimoje, būtina nereikalingų nuostatų korekcijai. Galų gale kiekvienas mūsų pats yra atsakingas sukurti naujus, naudingesnius elgesio modelius ir perduoti juos savo vaikams kaip tradicijas – ir jų pagalba sukurti savo nuosavą, tvirtą ir laimingą šeimą.
Taigi, klausykite mamos. Tačiau gyvenkite atskirai.
