Mama bando sukelti man kaltės jausmą, kai leidžiu pinigus savo poreikiams, o ne atiduodu jiems su tėvu

Noriu apriboti savo bendravimą su tėvais, nes mama įkyriai reikalauja mano pagalbos.

O ta pagalba nuostolinga mano pačios interesams. O jei aš visgi renkuosi save, mama motiniškai apeliuoja į mano sąžinę ir bando sukelti kaltės jausmą. Nebegaliu taip gyventi.

Mūsų šeima visada gyveno, švelniai tariant, neturtingai. Mama dirbo sanitare ligoninėje, tėtis šaltkalviu. Mano vaikystėje tėtis dažnai gėrė, dėl ko kartais likdavo be darbo. Su pinigais tada darydavosi visai sunku, nes tėtis nedirbo, užtai gėrė.

Mama ištvermingai kęsdavo visus jo užgėrimus, pati ji negėrė. Dažnai girdėdavau, kaip ji telefonu skųsdavosi seseriai, kad tėtis vėl užgėrė, o paskui sakydavo, kad nemes jo, nes koks bebūtų, o vis tiek vyras namuose.

Mokykloje aš buvau jei ne atstumtoji, tai kažkas arti to. Atrodžiau prastai, o ir kompanijos siela niekada nebuvau. Savivertė žema, mokiausi vidutiniškai.

Dar vaikystėje nusprendžiau, kad išsiveršiu iš viso to, turėsiu normalų gyvenimą, o mano vaikui nieko netrūks.

Kai po mokyklos nusprendžiau stoti, mano sprendimo šeimoje niekas nepalaikė. Tėvai pareiškė, kad arba aš einu dirbti ir padedu jiems apmokėti sąskaitas, arba galiu rinktis daiktus ir eiti kur akys mato.

Iš namų išėjau su palinkėjimu „greičiau suaugti ir nebeužsiimti niekais“, kas mamos atveju reiškė „nustoti skrajoti padebesiais ir eiti dirbti bet kur, kad padėčiau šeimai“. Man padėti niekas nesiruošė, atvirkščiai, pagalbos tikėjosi iš manęs.

Baigusi universitetą gana greitai radau normalų darbą.

Iš pirmos savo normalios algos pripirkau skanėstų ir nuvažiavau pas tėvus pasigirti. Man buvo taip svarbu, kad jie imtų manimi didžiuotis. Tačiau gavosi kitaip. Vietoje žodžių „mes tavimi didžiuojamės, tu šaunuolė“ aš išgirdau, kad kaip buvau kvailė, taip ir likau.

– Kam mums reikia tos pilvo šventės? Pas mus skola už komunalinius, žiū tuoj elektrą atjungs, o ji ananasą atitempė,- karčiai šaipėsi mama.
Neturėjau supratimu, kaip reikalai su komunaliniais, nes nuo pirmo kurso negyvenau tėvų namuose.

Kitą mėnesį pusę algos nuvežiau mamai, kad ji jau išleistų tam, kam reikia.

Jos priekaištas man pasirodė teisingas. Taip ir gavosi, kad sau leisdavau minimaliai, o visa kita atiduodavau mamai. Po metų tokio gyvenimo supratau, kad sau pinigų beveik neleidžiu, tik būsto nuomai, transportui, kažkokiems būtiniesiems poreikiams, tokiems kaip maistas ir sezoniniai drabužiai. Viską, ką galima atidėti ilgesniam laikui, aš atidėdavau. Pavyzdžiui, vizitą pas odontologą.

Mano dantys blogi nuo vaikystės. Poliklinikose didžiulės eilės, todėl ten eidavau tik kraštutiniais atvejais, kai kentėti nebebūdavo jėgų. Į mokamą pirmą kartą kreipiausi jau po universiteto baigimo. Gydytojas net švilptelėjo, pamatęs tai, iki ko save privedžiau. Kai kurių išgelbėti jau nebebuvo įmanoma, o 12-ai reikėjo skubaus gydymo.

Savo planais pasidalijau su mama.

– Na taip, tu juk pas mus turtinga, kad pinigus pavėjui leistum? Taigi mokamose klinikose tau dar ne to pripasakos, tik pinigėlius mokėk. Viską kuo puikiausiai galima pasidaryti ir poliklinikoje.

Pasistengiau paaiškinti mamai, kad man taip patogiau, tačiau atsitrenkiau į nesupratimo sieną. Ypač kai paaiškėjo, kad dėl lankymosi pas odontologą kurį laiką mamai duosiu mažiau pinigų.

– Teisingai, nagi, švaistyk pinigus. Kam padėti mums su tėvu? Matyt, nenusipelnėme. Tavo išsidirbinėjimai brangesni. O mūsų sveikata tavęs nejaudina.

Deginanti gėdos banga… Man atrodė, kad mano skruostai degė taip, kad kambaryje pasidarė karšta. Pas mokamą odontologą aš taip ir nėjau, o dantų gydymas truko beveik pusmetį. Dabar neturiu 5 dantų, į kurių vietą reikia kažką dėti, tačiau niekaip nesiryžtu.

Paskui buvo istorija, kai man suskaudo nugarą, tačiau dėl mamos priekaištų atsisakiau būtino masažų kurso ir injekcijų, tiesiog numalšinusi simptomus. Juk jiems labiau reikia pinigų. Užsiminiau apie paskolą, tačiau vėl likau nesuprasta.

– Tai tu iškart sakyk, kad daugiau nesiruoši padėti mums su tėvu. Ačiū, dukrele, už pagalbą! O ką aš ne taip pasakiau? Tu dabar taupysi įnašui, paskui dar 30 metų mokėsi. O į tėvus nusispjaut. Pas mus štai remontas nedarytas nuo 90-ųjų, bet koks tau skirtumas, taip? Tu juk gali ir mums padėti, juk šis butas po mūsų tau ir atiteks.

Labai pavargau taip gyventi. Aš pati suprantu, kad mama manimi manipuliuoja, įteigdama kaltės jausmą, tačiau tai netrukdo man kęsti nemigą, pastoviai mintyse kartojant mūsų su mama pokalbius ir su laiku randant jos žodžiuose racionalumo užuomazgas.

Beje, aš net nesuprantu, kam ji leidžia pinigus – jų su tėvu gyvenime niekas nesikeičia. Nei remonto, nei naujų daiktų, tik komunalinių skola nesikaupia.

Draugė patarė lankytis pas psichologą, tačiau tai irgi pinigai. Kol kas kaupiuosi. Suprantu, kad man to reikia, tačiau niekaip negaliu pasiryžti.