Mama mane paliko, kai man buvo 11 metų, dėl naujo vyro. O po 20 metų grįžo su pretenzijomis

Man buvo vienuolika, kai mama nusprendė vėl ištekėti. Jos naujas vyras nenorėjo, kad gyvenčiau su jais. Mama nuvežė mane pas močiutę ir paliko ten.

Ji mūsų nesirūpino — ją domino tik vyras. Mes su močiute gyvenome iš vienos pensijos. Močiutė niekada nemėgo mano mamos, bet manęs nepaliko. Laimei, esu panaši į tėvą.

Pinigų buvo mažai, bet išgyvenome. Močiutė tapo man tėvais. Aš pasitardavau su ja, dalindavausi paslaptimis. Ji pirmoji sužinojo apie mano įsimylėjimus, paauglystės krizes. Visą tą laiką močiutė mane palaikė.

Kai įstojau į universitetą, močiutė mirė. Kitų giminaičių neturėjau. Paveldėjau namą. Sutvarkiau dokumentus — atsirado mama. Jau daugelį metų jos nemačiau.

Pasiūlė keistis būstu. Jie turėjo mažą dviejų kambarių, o aš erdvų namą. Pasakė — tai per daug vienai. Kai atsakiau neigiamai, ji supyko: “Tu nedėkinga! Aš tave pagimdžiau!”

Norėjau nenorėjau klausytis. Atsakiau: “Mane augino močiutė. Kur buvai visą šį laiką? Palikai mane kaip nereikalingą daiktą, kai ištekėjai. Nieko tau neskolinga.”

Po to praėjo penkeri metai. Aš ištekėjau, susilaukiau vaiko. Gyvenome mano namuose.

Turėjome įprastą šeimą. Sūnus sveikas, dirbome su vyru, gyvenome kaip visi. Mama vėl pasirodė. Nenorėjau jos įsileisti į savo gyvenimą. Kas taip elgiasi? Pirma palieka vaiką, paskui grįžta. Atėjo sūnus, paklausė: “Mama, kas atėjo?”

Mama nusprendė veikti: “Aš tavo močiutė! Galima įeiti? Tavo mama neįleidžia.”

Sūnus nustebęs: “Bet aš tavęs niekada nemačiau. Mama, ar ji sako tiesą? Kodėl apie ją nežinojau?”

Pasakiau sūnui: “Eik į kambarį, vėliau pasikalbėsime.” Kreipiausi į mamą: “Kodėl atėjai? Nenoriu tavęs matyti. Nepasitikiu tavimi.”

Ji atsisėdo, pradėjo verkti. Papasakojo — ją apgavo. Planavo pirkti naują butą. Parduodamą senąjį, vyras paėmė visus pinigus ir dingo. Dabar liko be būsto — prisiminė mane.

Ji pasakė: “Noriu likti. Neturiu kitų vaikų, be tavęs. Negali manęs palikti gatvėje. Tu esi geras žmogus. Pagyvensiu su tavimi. Aš gi tave pagimdžiau!”

Įleidau pernakvoti. Keista palikti gatvėje. Paskambinau tetai, mamos pusseserei, kuri gyvena kaime. Pasakiau — rytoj vyras nuveš ją pas ją. Kaimuose visada atsiranda darbo. Tegul ten gyvena. Nenoriu, kad liktų mano namuose. Tai močiutė mane augino, o ne ji.

Prieš išvykstant mama įsiuto, kaltino mane: “Kodėl tu tokia žiauri? Aš tave pagimdžiau!”

Kodėl aš esu jai tokia žiauri?

Galbūt todėl, kad ji mane paliko būdama vienuolikos metų, kai surado naują vyrą? Nes nepadėjo niekuo, kol močiutė mane augino iš vienos pensijos? Nes pasirodė tik tada, kai jai reikėjo būsto?

Aš nepamiršau, kaip sėdėjau prie lango, būdama vienuolikos, laukiau, kol mama mane pasiims atgal. Kaip močiutė guodė, sakydama — ji nesugrįš, gyvenk su manimi. Kaip verkiau naktimis pirmuosius mėnesius.

Močiutė man pakeitė mamą. Ji mokė mane gaminti, padėjo ruošiantis pamokoms, gydė, kai sirgau. Sėdėjo šalia, kai verkiau dėl pirmosios meilės. Džiaugėsi, kai įstojau į universitetą. Svajojo pamatyti mane vestuvinėje suknelėje, bet nespėjo to pamatyti.

O mama? Ji pasirodė du kartus per dvidešimt metų. Abu kartus — kai jai kažko reikėjo. Pirmą kartą — norėjo keistis namais. Antrą kartą — liko be būsto.

Ne kartą nesiteiravo — kaip aš gyvenu. Nesveikino su gimtadieniu. Nepasirodė į močiutės laidotuves. Nesiklausė, ar baigiau universitetą, ar ištekėjau, ar susilaukiau vaiko.

O dabar stovėjo ant slenksčio ir reikalavo: “Aš tave pagimdžiau, leisk gyventi!”

Pagimdė — nereiškia išauklėjo. Pagimdė — nereiškia mylėjo. Pagimdė — nereiškia, kad turi teisę į mano gyvenimą dvidešimt metų vėliau.

Aš ją išsiunčiau pas tetą. Ten bus stogas virš galvos, atsiras darbas, išgyvens. Bet į mano namus neįleisčiau. Šis namas — močiutės palikimas. Tos, kuri mane augino. Nebūsiu tos moters, kuri mane paliko dėl vyro, atstovė.

Vyras paklausė — ar man jos negaila? Senyva, viena, apgauta. Atsakiau — gaila. Bet įleisti negaliu. Jei įleisiu — išduosiu močiutės atminimą. Tos, kuri paskutiniai pinigai leido mano vadovėliams. Tos, kuri taupė maisto sąskaita, kad nupirktų man naują suknelę išleistuvėms.

Sūnus nesuprato — kodėl neįleidai močiutės. Paaiškinau — ji nėra močiutė. Močiutė mirė prieš penkerius metus. Tai tik moteris, kuri mane pagimdė ir pamiršo.

Gal aš žiauri? Galbūt turėjau atleisti, įleisti, suteikti antrą šansą?

Bet aš prisimenu vienuolikmetę mergaitę, kurią paliko. Prisimenu, kaip močiutė dirbo nenuilstamai, kad mus abu išmaitintų. Prisimenu, kaip mama per penkiolika metų ne kartą nepasiskambino.

Negaliu išduoti tos mergaitės. Negaliu išduoti močiutės. Negaliu įleisti į namus moters, kuri prisiminė apie mane tik dėl pinigų.

Pagimdyti vaiką — nėra žygdarbis. Užauginti jį — štai žygdarbis. Močiutė tai padarė. Mama — ne.

Ar Jūs įsileistumėte į savo namus mamą, kuri jus paliko vaikystėje ir pasirodė po dvidešimties metų, reikalaujanti pagalbos? Ar yra elgesys, po kurio žodžiai “aš tave pagimdžiau” nieko nereiškia?