Mama pareikalavo atiduoti jai namą, kurį paliko man dar vaikystėje. Bet aš jau nebe ta naivi mergaitė – ir pamokiau ją…

— Susirink daiktus, mama. Ir gali eiti pas savo bedarbį poetą, — pasakiau šalčiausiu balsu, kokį tik esu ištarusi.

Stovėjau priešais ją svetainėje buto, kurį statiau beveik pusę savo gyvenimo. Kol spynininkas keitė durų spynas, abejingai sviedžiau jai raktus.

— Už dviejų kvartalų yra butas. Sumokėjau pirmą mėnesį. Pasiimk, ką nori. Bet čia tau vietos nebėra.

Vėra, mano motina, sustingo. Jos lūpos ir rankos drebėjo.

— Kaip tu drįsti? Aš tau daviau gyvybę! — sušuko ji įsižeidusi.

— O paskui ją atėmei, — atsakiau nedvejodama. — Palikai mane, kai man buvo devyneri… dėl vyro, kuris rašė eiles, kol aš badavau.

Jos akys prisipildė ašarų. Bet tai nebuvo liūdesys. Tai buvo nuostaba, pyktis, netikėjimas. Ji nesuprato, kaip jos „dukra“ gali taip su ja elgtis.

Bet mes jau seniai nebuvome mama ir dukra.

Mano tėvas Andrius buvo darbo žmogus. Cecho meistras fabrike. Rimtas, tylus, bet jo žvilgsnis pasakydavo daugiau nei bet kokia poema.

O motina gyveno sapnais apie serialus ir kvepiančius laiškus. Jai niekada neužteko tikros meilės: tos, kuri rodoma darbu, buvimu šalia ir stogu virš galvos.

Kartą tėvas nupirko jai kelionę į sanatoriją. „Pailsėk, Vėra“, — pasakė. Ji išvyko viena.
Sugrįžo kitokia: linksmesnė, bet tolimesnė.
Vieną vakarą pasodino mane ant lovos ir ištarė:
— Sutikau tikrą meilę, dukra. Nikolajus — viskas, apie ką svajojau: jautri siela, tikras menininkas.

Netrukus tėtis išėjo. Nepyko. Tiesiog padėjo raktus ant stalo ir dingo iš mūsų gyvenimo.
O po savaitės Nikolajus jau gyveno kartu su mumis.

Man buvo devyneri. Ir aš supratau, ką reiškia būti paliktai.

Nikolajus nedirbo. Sakė, kad „sistema žlugdo jo kūrybą“. Mamai tai patiko. Man tai kainavo alkį.

— Noriu, kad tėtis grįžtų! — sušukau vieną vakarą.
— Tylėk! — ir ji trenkė man per veidą. — Kolia yra mano sprendimas, ne tavo!

Poetas nešė vogtas gėles ir deklamavo pigius posmus. Bet man jis atimdavo duoną.

Aš augau. Drabužiai tapo maži.
— Mama, man reikia naujos striukės, — pasakiau vieną dieną.
— Palauk. Koliai reikia marškinių darbo pokalbiui, — atsakė nė nepažvelgusi.

Bet pokalbio nebuvo. Jų niekada nebuvo.

Kai ji pastojo, mane atidavė kaimynei — Onai Petronienei, našlei, kuri gyveno viena ir pardavinėjo pyragėlius gatvės kampe.
Ona mane priėmė kaip savo anūkę.

Ji išmokė paprastos tiesos:
**„Meilė įrodoma darbais. Ne pažadais. O kraujas dar nereiškia šeimos“.**

Dėka Onos baigiau mokyklą. Ji virė man arbatą vakarais, padėdavo mokytis, apkabindavo, kai verkdavau.

Užaugau su dėkingumu, o ne su neapykanta.

Nuo penkiolikos dirbau: pardavinėjau duoną, valiau butus, padavėja. Naktimis mokiausi, iškovojau stipendiją.
Sulaukusi dvidešimt aštuonerių jau buvau architektė. Savo jėgomis. Nusipirkau butą. Tą patį, kuriame augau su mama. Atstačiau jį savo rankomis.

Kiekviena plyta, kiekvienas varžtas turėjo mano vardą.
Aš pavertiau jį namais. Tais, kurių niekada neturėjau.

Ir vieną dieną… pasigirdo skambutis.

Ji stovėjo prie durų. Pasenusi, su sudaužyta siela.

— Labas, dukra, — pasakė nuleidusi akis. — Tavo patėvis serga. Praradome viską. Neturiu kur eiti…

Pirmas noras buvo apkabinti ją.
Bet tada… prisiminiau.
Šaltas žiemas, tuščią pilvą, jos šūksnius. Onos arbatą.

Įleidau ją. Pasiūliau arbatos. Ji gėrė tylėdama, tarsi žinodama, kad atėjo ne ilgam.

Palaukiau tris dienas. O tada pasakiau:
— Tai ne kerštas, mama. Tai teisingumas.

Ir pasirašiau nuomos sutartį jos vardu.

— Bet… kaip tu gali? Aš juk tavo motina!
— Motina? — kartėliai nusijuokiau. — Motinos nepalieka dukrų badauti dėl nevykėlio poeto.

Palydėjau ją iki durų.
— Susirink daiktus. Ir pasakyk Nikolajui, kad jo nauja mūza laukia pigiam užkampy.

Tą vakarą užviriau arbatą. Pastatiau prieš save antrą puodelį — tuščią.
Ir pajutau jos apkabinimą. Onos. Jos balsą, lyg šnabždesį: „Tu padarei pakankamai, mergyte“.
Verkiau. Bet ne iš liūdesio, o iš palengvėjimo.

Praėjo trys savaitės.
Ir nerimas sugrįžo. Ne kaltė. Kažkas kito — kaip randas, kuris jau neskauda, bet vis dar primena.

Nuėjau pas ją.
Butas, kurį išnuomojau, buvo mažas, bet tvarkingas. Nikolajus miegojo ant sofos. Ji virė sriubą iš pakelio.

— Ką tu čia veiki? — paklausė.
— Norėjau įsitikinti, kad tu gyva, — atsakiau.

Nutilome.
Ir tada ji paklausė:
— Ar tu vis dar manęs nekenti?

— Jau ne, — nuleidau akis. — Bet ir nepasiilgau.

Atsisveikinau trumpu apkabinimu.
Ne todėl, kad atleidau. O todėl, kad pagaliau supratau:
ji pasirinko savo kelią. Aš — savo.

Ir kartais sveikiausia ne užverti žaizdą.
O išmokti gyventi su randu.