Man 44 metai ir aš visiškai viena. Neseniai suvokiau, kad šeima – svarbiausia, kas yra žmogaus gyvenime

Man 44 metai. Aš gyvenu viena, niekada nebuvau ištekėjusi.

Dabar man 44. Gyvenu viena, neturiu vaikų, o ir ištekėjusi niekada nebuvau. Kažkaip nesusiklostė. O mano tėvai gyvena kitame mieste. Skambinu jiems kartą per savaitę ir važiuoju pas juos vieną ar du kartus per metus. Seserų ir brolių neturiu.

Draugų ir draugių taip pat. Dirbu, o paskui iškart važiuoju namo. Taip aš pragyvenau daug metų. Ir mane toks gyvenimas visai tenkino. Aš nieko nemylėjau, vaikų irgi niekada nemylėjau. Taip ir gyvenau: darbas-namai. Kartą nusprendžiau išvalyti šaldytuvą, atitirpinau jį. Šaldymo kameroje buvo daug senų pusfabrikačių: koldūnų, kotletų, blynų. Pirkau, bet nesuvalgiau.

Nusprendžiau visa tai išmesti. Sudėjau į dėžę. Išėjau išmesti. O pakeliui sutikau berniuką. Jis gyveno dviem aukštais aukščiau, tačiau kuriame bute, aš nežinojau.

Berniukui buvo 7-8 metai. Mačiau jį kelis kartus, jis ėjo su savo mama. Mes pasisveikinome ir aš nuėjau prie šiukšlių konteinerio. Ir čia tas berniukas klausia manęs:

„O galima aš tai paimsiu?“ Ir žiūri į mano dėžę. Aš atsakiau, kad ten nelabai švieži pusfabrikačiai, o jis taip gailiai pažiūrėjo į mane ir mano dėžę ir vėl droviai paklausė: „O galima aš vis tiek viską paimsiu?“ Aš leidau. Berniukas atsargiai viską nusinešė, o aš tiesiog stovėjau šalia ir žiūrėjau. Paskui paklausiau jo apie mamą.

Berniukas pasakė, kad jo mama labai susirgo. Ir mažoji sesutė taip pat. Mama net iš lovos nesikelia. Berniukas pasakė man ačiū ir nuėjo, kruopščiai spausdamas prie savęs produktus, kuriuos aš ką tik išmečiau. Aš irgi nuėjau namo. Ėmiau gamintis vakarienę. O mintys nedavė man ramybės: niekaip negalėjau pamiršti to mažo berniuko. Niekada nebuvau labai gera ir niekada niekam nepadėjau.

O čia nesusilaikiau, atidariau šaldytuvo dureles ir pradėjau krauti į maišą produktus: dešrą, svogūnus, varškę, pieną, bulves, mėsą, sausainius. Pakilau laiptais ir supratau, kad net nežinau, kur man eiti: buto numerio aš juk nežinojau. Kelias minutes neryžtingai pastovėjau. Paskui spėliodama paskambinau į duris. Man pasisekė iškart: duris atidarė būtent tas berniukas. Paprašiau įsileisti mane į butą. Berniukas leido man užeiti.

Bute buvo švaru, tačiau viskas buvo labai skurdu ir sena. Lovoje gulėjo jauna moteris, o šalia – maža mergaitė. Supratau, kad ir jauna moteris, ir mergaitė labai serga. Pamaitinau jas ir iškviečiau greitąją. Greitosios gydytojas apžiūrėjo jas ir išrašė vaistų. Nuėjau į vaistinę ir viską nupirkau. Mažylei nupirkau kūdikių maistelio ir nedidelį pliušinį meškiuką.

Nakvojau pas Eleną, taip vadino jaunąją moterį. Ji pati iš Pakruojo, bet kai jos tėvas tragiškai žuvo, o motina užgėrė, močiutė ją pasiėmė į Vilnių. Močiutė buvo labai griežta ir Elenos niekada nelepino. Paskui močiutė mirė ir Elena liko visiškai viena. Motina mirė dar anksčiau už močiutę: sudegė nuo degtinės. Elena dirbo pardavėja ir ramiai gyveno. Paskui susipažino su Simu, įsimylėjo jį. Svajojo, kad jie susituoks ir bus laimingi.

Tačiau Simas padarė jai vaiką ir metė. Taip Elena 19-os tapo vieniša motina. Palikdavo Joriuką vieną ir plaudavo laiptines. Kai Joris paaugo, Elena grįžo dirbti į parduotuvę, kurioje dirbo anksčiau. Iš pradžių viskas buvo normaliai. O paskui ją išprievartavo parduotuvės šeimininkas.

Po išprievartavimo Elena pastojo. Kai tai sužinojo parduotuvės savininkas, išvijo Eleną į gatvę. Po dukters gimimo Elena uždarbiavo atsitiktiniuose darbuose. Vos sudurdavo galus. Tačiau vaikų nemetė ir degtinės negėrė. Elena dėkojo man ir pasakė, kad pasveikusi tvarkys mano butą ir atidirbs visus pinigus. Pasakiau jai, kad to daryti nereikia. Tą naktį aš labai blogai miegojau.

Vis galvojau: o kam aš gyvenu? Kodėl aš taip gyvenu? Mažai rūpinuosi savo tėvais, nieko nemyliu, pinigus uždirbu, o leisti nėra kam. Po poros dienų Joriukas atnešė ryte pilną lėkštę karštų blynų. Šie skaniausi karšti blynai ištirpdė ledą mano sieloje. Darbe paėmiau išeiginę ir nuvažiavau į prekybos centrą. Ten nupirkau daug drabužių Joriukui ir jo mažajai sesutė.

Supratau, kad daryti gera taip malonu ir labai malonu, kai tavęs laukia ir tu reikalingas kitiems. Praėjo dvi savaitės. Per tą laiką mes labai susidraugavome su Elena ir jos vaikais.

Dabar iš darbo namo tiesiog bėgu: manęs laukia žmonės, kuriems aš reikalinga. Man buvo taip malonu, kai pasivaikščiojimo metu Joris apkabino mane ir pasakė:

„Kokia gi jūs graži ir gera, teta Kristina!“ Supratau, kad anksčiau gyvenau neteisingai. Bet dabar mano gyvenime atsirado prasmė. O jūsų gyvenimas turi prasmę? Kam jūs gyvenate?