Mano 40-metis sūnus nusprendė paduoti mane į teismą dėl namo — bet nesitikėjo, kuo tai baigsis

Kadaise svajojau, kad mano sūnus taps tuo, kuo pati nebuvau — geru, sąžiningu, patikimu žmogumi, kuriuo galima pasikliauti. Jo vardas buvo Tomas, ir jis buvo mano vienintelis vaikas. Auginau jį viena, po skyrybų. Dirbau slaugytoja, naktimis papildomai dirbau vaistinėje. Gyvenome kukliai, bet su meile. Ir kiekvieną vakarą, užmigdama, galvodavau: “Bet mano berniukas turės viską.”

Namas, apie kurį kalbama, mes su mano tėvu pastatėme dar 80-aisiais. Tiksliau, jis statė, o aš bėgiojau šalia su kibiru mišinio. Šis namas tapo mano tvirtove — su storomis sienomis, sodu su obelimi ir veranda, ant kurios kiekvienais metais statėme moliūgus Helovinui.

Kai Tomas užaugo, aš jo neprašiau likti — žinojau, kad vaikai turi eiti savo keliu. Jis vedė, gimė anūkas, tada skyrybos, skolos, darbo keitimas. Viskas kaip ir pas daugelį. Visada padėjau, kuo galėjau: pinigais, rūpestingumu, prižiūrėjau anūką, kai jis buvo mažas.

Metams bėgant Tomas tapo irzlus. Vis dažniau priekaištavo man:
— Tau lengva kalbėti, tu turi namą, nieko nemoki!
— Visą savo gyvenimą aš mokėjau už viską, — tyliai atsakiau aš. — Ir už tave, ir už save.

O tada atėjo laiškas. Teismo šaukimas. Perskaičiau tris kartus, kol supratau: mano sūnus kreipiasi į teismą, siekdamas pripažinti namą savo nuosavybe.
Pagrindas — tai, kad jis jame gyveno, investavo, remontavo, ir todėl «turi teisę į dalį». Tuo metu jis jau kelis mėnesius gyveno pas mane, po dar vieno atleidimo iš darbo.

Man pradėjo drebėti rankos. Širdis daužėsi kaip būgnas. Mano Tomas? Teismas? Prieš mane?

Nuėjau pas teisininką. Jis atsiduso, žiūrėdamas į dokumentus, ir pasakė:
— Deja, tokie atvejai nėra retas dalykas. Kartais vaikai mano, kad jiems viską turi.

Teismas truko trumpai. Dokumentai buvo mano vardu. Namas įformintas dar 1992 metais. Tomas atrodė nervingas, advokatas — šaltas. Jis nežiūrėjo man į akis. Posėdyje jis pasakė:
— Aš tiesiog noriu teisingumo. Mama pažadėjo, kad tas namas kada nors bus mano.

Aš nesiginčijau. Kadaise, meilės įkarštyje, aš tikrai kalbėjau: “Šis namas kada nors liks tau.”Tačiau tada jis buvo vaikas. Ir aš — sveika, pilna jėgų moteris.

Aš laimėjau teismą. Bet kažkas manyje mirė. Ne namas. Ne pasitikėjimas. O tas šiltas, nematomas dalykas, kuris mus siejo daugelį metų — nepaisant nieko.

Po teismo jis išvažiavo. Nustojo skambinti. Praėjo keli mėnesiai — tyla. Aš ilgėjausi. Ne pokalbių — to, kuo jis buvo kadaise. Mažo berniuko su kombinezonu, kuris man atnešdavo ramunių ir vadindavo «geriausia mama».

Kartą man paskambino. Nežinomas numeris. Moteriškas balsas.
— Čia Laura, buvusi Tomo. Jis pateko į avariją. Nieko rimto, bet prašė jums perduoti…

Nuvažiavau į ligoninę. Jis gulėjo, su žaizdelėmis, gipse, atrodė pavargęs. Pamatęs mane, jis pravirko. Pirmą kartą per keliasdešimt metų.

— Mama, atleisk. Aš… aš pykau ant viso pasaulio. Galvojau, kad namas — tai paskutinis dalykas, kurį galiu kontroliuoti. O praradau tave.

Aš atsisėdau šalia. Paimiau jo ranką.
— Aš irgi praradau. Bet galbūt… dar ne viskas?

Jis tylėjo. Tik suspaudė mano delną.

Dabar viskas kitaip. Jis nuomojasi butą, dirba. Kartais atvažiuoja vakarienės. Mes apie tai nekalbame — nei apie teismą, nei apie namą. Negaliu visiškai atleisti. Bet mokausi priimti atgal tą berniuką, kurį auginau.

Kartais vaikai subręsta per vėlai. Kartais, kad suprastų meilės kainą, jiems reikia ją prarasti.
O mes, tėvai… mes pasirenkame — nusigręžti ar vis dėlto ištiesinti ranką, net jei ji dreba.

Aš ištiesiau. Ir dabar kiekvieną kartą, kai Tomas skambina ir klausia:
— Mama, ką tau nupirkti?
— Mama, kaip jautiesi?
— Mama, ilgiuosi…

Klausau jo balse to, ką kadaise jau žinojau.
Mano sūnus vis dar čia. Nors ir pasenęs, pavargęs, su klaidomis. Bet — mano. Ir tai svarbiau už bet kokį namą.

Ar jūs galėtumėte atleisti savo vaikui, jei jis jus išdavė ne iš neapykantos, o iš silpnumo ir sumišimo?..