Mano mama galvojo, kad rado gyvenimo meilę, o man teko gelbėti ją nuo alfonso

Deja, mano tėvas mirė prieš kelis metus. Ar aš jį mylėjau? Sunku pasakyti. Mūsų santykiai niekada nesiklijavo – dažnai pykomės, nesupratome vienas kito.

Vaikystėje kartais jis mane išvis gniuždydavo… Suprantama, taip bandė pasikelti savivertę. Pats buvo, atleiskite, visiškas nulis gyvenime. Na aš ne apie nuoskaudas. Tiesiog šiaip, negeri prisiminimai.

Ir ne apie velionį tėvelį kalbame. Dabar mane nustebino mama. Kelis mėnesius sąžiningai dėvėjo gedulą, net juoda skarele ryšėjo.

Paskui nusiramino, gyveno toliau. Tik ne taip, kaip anksčiau – kaip pilka pelytė. Mama, nepaisydama savo 60-ies, kardinaliai pasikeitė.

Prisipirko naujų drabužių, kažkokios kosmetikos, papuošalų. Kelis kartus skrido į Turkiją, kaip ji sakė, „kaulelių pašildyti“.

O ką, pinigų yra – ji visada gerai uždirbdavo ir turbūt nusprendė į senatvę panaudoti santaupas pagal tiesioginę jų paskirtį.

Pavirto tikra gražuole. O kur graži moteris, kas aplink ją? Teisingai, jos švelnumo ištroškę vyrukai.

Mano mama nebuvo išimtis – vieną gražią (šiaip nelabai) dieną pakvietė mane susipažinti su savo kavalieriumi.

– Andrius Volodka,- pristatė mama vyrioką su švarku, sėdintį už stalo tėvų svetainėje.

– Pijus,- atsakiau aš ir, paspaudęs svečiui ranką, prisėdau ant sofos. – O jūs, atleiskite…

– Jūsų mamos draugas,- vyriokas net pakilo, išreikšdamas pagarbą. – Kol kas apsiribojame paprastu bendravimu, tačiau ateityje būtinai tapsime artimesni. Aš labai to tikiuosi, bet kuriuo atveju.

– Jūs labai geros nuomonės apie save,- iškošiau pro dantis.

– Pijukai, mielasis, nagi nepūsk lūpų, tau netinka,- netikėtai pripuolė prie manęs mama glėbesčiuotis.- Štai, geriau pavalgyk!
Kad jūs žinotumėt, kaip man tas Andrius Volodka nepatiko… Kažkodėl jis man priminė lapiną, įsisukusį į vištidę. Ir snukelis toks pat gudrus – dar ir su ūsiukais.

„Gerai, pažiūrėsim“, pagalvojau tada ir nesikišau į asmeninį mamos gyvenimą. O be reikalo.

Praėjo 5 mėnesiai. Mamos draugelis, persikėlęs pas ją gyventi, nors ir nekėlė teigiamų emocijų, tačiau privertė susitaikyti su savo buvimu.
Stebėtina, tačiau jis pasirodė besąs įdomus pašnekovas. Puikiai orientavosi sporte, šiuolaikiniame mene ir klasikinėje muzikoje, kalbėjo 3 kalbomis.

Bet štai kas man krito į akis – per tą laiką vyriokas pasikeitė. Jei pažinties dieną jis man pasirodė, nepaisant švarko, kažkoks kuklutis ir pilkutis, tai dabar tapo tikras dabita.

Apsirengė brangiu kostiumu, įsigijo kelis laikrodžius, nusipirko naujutėlaitį telefoną. Ir tai su sąlyga, kad, pasak mamos, jis neturi pastovaus darbo.

– Kas jis? – kartą paklausiau motinos. – Kuo verčiasi?

– Laisvas menininkas,- mama svajingai pažvelgė pro langą. – Aš jį todėl ir įsileidau gyventi – nes talentingas.

O dar po poros savaičių atsiskleidė tikrasis to „menininko“ veidas. Kartą vakarėjant man paskambino mama ir nenatūraliai džiugiu balsu paprašė… paskolinti stambią pinigų sumą.

„Tik 7000, aš, tai yra mes, atiduosim būtinai“, pasakė ji. Dienelė pasidarė nebenuobodi. Neklausydamas aiškinimų, šokau į mašiną ir nuvažiavau pas motiną.

Žiūriu, sėdi svetainėje. Mama, truputį sutrikusi, ir ponas Volodka, aiškiai nepatenkintas mano pasirodymu. Jis net antakius suraukė mane pamatęs, tai bent supyko. Bet prakalbo, tiesa, maloniai – puikus aktorius.

– O jūs, Pijau, kokiais keliais pas mus? – paklausė pro dantis.

– Taigi norėčiau sužinoti, kam mano mamai prireikė pinigų. O dar ,- staiga mane nusmelkė nuojauta,- neblogai būtų išsiaiškinti, iš kur pas jus naujausio modelio telefonas, auksinis laikrodukas… Krokodilo odos batukai.

– O ką, aš galiu dovanoti savo vyriškiui dovanas, – netikėtai įsikišo mama. – Aš myliu šį žmogų, noriu, kad jis būtų laimingas.

– Aha… O pinigai kam?

– Noriu nupirkti Andriui mašiną. Ir man trūksta.

Šit kaip. Pasirodo, šis „laisvasis menininkas“ iš tiesų paprasčiausias alfonsas. Dar ir kvailas – iškart atsiskleidė prieš suaugusį savo aukos sūnų.

Nieko neaiškindamas, stvėriau šį lapiną už pakarpos ir išmečiau iš buto. Jis, žinoma, priešinosi, bandė grasinti, tačiau greitai užkimšau jam burną.

„Dar kartą pamatysiu, pinigus grąžinsi savo sveikata“,- sušnypščiau, žiūrėdamas jam į akis. Linktelėjo, nebesiginčijo. Suprato, kad nejuokauju.
Žodis po žodžio paaiškėjo, kad mama šiam išsigimėliui išleido …30000, tai yra, beveik visas savo santaupas. O kai manęs prašė pinigų, jau ėmė abejoti – ar tik jos neapgaudinėja?

„Gerai, kad tu pasirodei“,- pasakė ji ir stipriai mane apkabino. Taigi… Gerai, kad neužrašė buto šitam perėjūnui!