Mano tėvas išvarė mus į gatvę. Ir štai, po 30 metų mano sūnus sutiko vieną padavėją…

Šonas Velenas iš JAV vienas augina 3 vaikus.

Kartą vakare, nuėjęs su jais į restoraną, jis prisiminė viską, kas nutiko jų šeimai prieš 30 metų:

„Visam laikui prisiminsiu tą dieną, kai mano tėvai išsiskyrė. Mes su tėvu susibarėme. Man, motinai ir jaunesniajam broliui tuomet teko nakvoti viešbutyje – tėvas tapo visiškai nevaldomas. Kai sekantį vakarą mes grįžome, jis jau buvo pakeitęs visas spynas. Atsimenu, kai mama maldavo jo leisti mums nors pasiimti daiktus. Jis neleido. Vietoj to iškvietė policininkus“.

Tie numetė man kažkokį juodą krepšį ir pasakė, kad aš turiu 10 minučių, kad susirinkčiau visa, kas būtina. Į krepšį tilpo tik rūbai. Tai buvo paskutinis kartas, kai aš peržengiau namų, kuriuose užaugau, slenkstį. Aš palikau visus savo beisbolo apdovanojimus. Visus raštus, 1000 beisbolo atvirukų. Viską. Velnias, man net vėžlio neleido pasiimti!

Mes įsikūrėme kažkokiame mažame tvartelyje ir neturėjome nieko. Žmonės iš bažnyčios atnešė mums puodų, keptuvių, porą krėslų, lovas ir maisto. Visas santaupas iš banko sąskaitos tėvas pasiėmė, todėl motinai liko tik kišenpinigiai. Ji nieko negalėjo padaryti. Šalia nebuvo nei šeimos, nei giminaičių. Jokio palaikymo, be tų nepažįstamųjų iš bažnyčios. Kaip motina tada nepalūžo, aš nežinau. Aš būčiau tuoj pat pasidavęs. Tačiau ji nė karto apie tai net nepagalvojo.

Suprasti, ką motina dėl mūsų padarė, aš pradėjau tik tada, kai pats tapau vienišu tėvu. Jaunystėje buvo sunku įsivaizduoti, kam ji ryžosi dėl mūsų. Motina dirbo iki nukritimo, kad mes su broliu turėtume visa, kas būtina.

Vakare, kai mes su sūnumi nuėjome į mūsų mėgstamą nevykusią kinų užkandinę, aš staiga pamačiau naują padavėją. Ją iškart buvo galima pastebėti. Šeimininkai buvo kinai. Personalas – kinai. Ir staiga šis mažas baltaodis sutvėrimas. Aptarnavo ji puikiai, užvertė mano sūnų komplimentais, žavėjosi jo manieromis. Mes baigėme vakarieniauti, truputį paplepėjome. Iš pokalbio aš supratau, kad ji irgi vieniša motina. Dirbti murzinoje kinų kavinukėje jai, žinoma, tą vakarą nesinorėjo, bet ji darė tai ne dėl savęs. Mano širdis ėmė irti per siūles.

Aš iš karto prisiminiau mamą. Aš pamačiau joje moterį, kurią visada stebėjau savo motinoje. Vieniša motina. Galbūt ji pati taip panoro. Gal ir ne. Nežinau. Aš žinau viena – ji dirba kiekvieną naktį, kad vaikai ant stalo visada turėtų maisto, o ant kojų – batus. Ji dirba ne dėl statuso. Ne dėl karjeros. Paprasčiausiai dėl to, kad išgyventų. Dėl šypsenos savo vaikų veide. Aš žinau jos skausmą. Nors, tiesą pasakius, iki šiol neįsivaizduoju, kaip moterys su tuo susidoroja.

Aš suprantu, kad mano arbatpinigiai nepadės jai apmokėti visų sąskaitų. Aš žinau – už šiuos pinigus vaikams neuždėsi breketų ir neprikimši šaldytuvo. Aš tiesiog tikiuosi, kad šiandien dėl tos šypsenos, kurią aš sukėliau jos veide, ji grįš namo laimingesnė, nei paprastai.

Aš nežinau jos istorijos. Bet man to ir nereikia. Aš tiesiog pagalvojau, o gal ir mano motinai kartą kažkas taip morališkai padėjo? Tomis dienomis, kai jai paprasčiausiai norėjosi viską mesti velniop, kažkas geras tiesiog nuoširdžiai su ja pasikalbėjo ir suteikė vilties.

Aš manau, kad mano motina – begalinė palaima. Ji po plytelę išklojo mano kelią nuo pradžios iki pabaigos. Ji išmokė mane nepalūžti. Aš tikiuosi, toji motina iš kinų kavinukės rytoj pabus su naujomis jėgomis, supras, kiek daug ji reiškia savo mažyliams ir vėl stos į kovą su gyvenimu. Visoms vienišoms motinoms…PAGARBA! Jūs nuostabios, ir jūsų vaikai daug išmoks iš jūsų. Jie žiūri į jus, stebi jus. Taip pat, kaip aš kadaise žiūrėjau į savo motiną.

Mamyte, aš labai tave myliu. Tu mano didvyrė!

Informacija šiame straipsnyje pagrįsta nepatvirtintais šaltiniais iš interneto, neturi tikslo klaidinti skaitytojų ir yra išskirtinai pramoginio pobūdžio.