Mano tėvas nusprendė išeiti – užtai senelis liko su manimi iki pat savo gyvenimo pabaigos…
Mano tėtis išėjo iš namų, kai man buvo vos keli mėnesiai. Mamai liko sąskaitos, buities rūpesčiai ir rūpinimasis šeima – manimi ir mano broliu.
Tėtis išėjo todėl, kad matomai jis nesijautė esąs namuose, nenorėjo varžyti savęs įsipareigojimais, laisvę vertino labiau už vaikus… Tai jo reikalas. Mes likome trise prieš visą pasaulį.
Tačiau tėvo vietą užėmė mano senelis. Niekas jo to neprašė, tačiau jis pats suprato, kad šeimoje reikalinga vyriška ranka, kad kažkas turi išmokyti skirti mus gera nuo blogo ir važinėti dviračiu, išmokti su mumis daugybos lentelę ir paskaityti pasaką prieš miegą. Mama visą laiką buvo darbe, uždirbo, kad mus išmaitintų.
Senelis viską darė liepiamas širdies, su jam būdingu kilnumu ir meile. Jis darė tai todėl, kad mylėjo mus nuo pat gimimo.
Mes niekada nejutome nepritekliaus. Prisipažinsiu, aš net nesiilgėjau tėčio, todėl kad senelis ne tik pakeitė jį, bet ir tapo žymiai geresniu tėvu, nei buvo galima svajoti. Jis perdavė man tas vertybes, elgesio taisykles ir požiūrį į pasaulį, kuriais aš didžiuojuosi.
Jis visada buvo pasiruošęs apkabinti ir pabučiuoti mus, kai mes dėl ko nors nusimindavome. Jis visada rasdavo padrąsinimo ir vilties žodžius, padariusius mus tokiais, kokie mes esame.
Mano senelis – neaukštas linksmuolis gudria šypsena; mano senelis, su savo mažomis akimis ir alyvine oda; mano senelis, kuris mokėjo duoti, nieko nesitikėdamas mainais. Mano senelis buvo pats garbingiausias, geriausias ir principingiausias žmogus iš visų, kuriuos aš pažinojau.
Senelis nesuskaičiuojamą daugybę kartų atėjo man į pagalbą. Jis visada turėjo laiko pažaisti su manimi. Mano senelis tapo mano tėvu. Jis rūpinosi manimi iki paskutinio savo atodūsio.
Mano senelis turėjo supergalių: jis galėjo išgydyti ką tik nori, nuo įbrėžimo iki sielos žaizdos. Mano senelis tikino mus, kad viskas bus gerai, kad bėda nebūna amžina, o kiekviena problema turi savo sprendimą. Kad gyvenimas be meilės – ne gyvenimas.
Senelio jau nėra šiame pasaulyje, tačiau jis gyvena manyje. Jis tapo šviesa, kuri apšvietė mums ir dabar nušviečia mums kelią iš dangaus. Senelis išaugino ir išauklėjo mane.
Ačiū, seneli, už meilę, rūpestį ir neįkainojamas pamokas. Be tavęs viskas būtų buvę kitaip. Be tavęs viskas yra kitaip.
Informacija šiame straipsnyje pagrįsta nepatvirtintais šaltiniais iš interneto, neturi tikslo klaidinti skaitytojų ir yra išskirtinai pramoginio pobūdžio.
