Mano žmona buvo išvykusi pas draugę, kai staiga į svečius atvyko uošvė ir pasakė, kad turi su manimi rimtai pasikalbėti. Jos prašymas mane visiškai suglumino
Kai sutikau savo būsimą žmoną Akvilę, man atrodė, kad ji buvo be jokių trūkumų. Ji buvo švelni, rūpestinga, graži ir išmintinga. Mūsų santykiai prasidėjo dar studentavimo laikais.
Prisimenu, kaip vieną dieną mes su grupioke pavėlavome į paskaitą, nes norėjome pasižiūrėti į pirmakurses, ir būtent tada pirmą kartą pamačiau Akvilę. Ji iškart patraukė mano dėmesį, ir aš nusprendžiau, kad ši mergina turėtų tapti mano žmona.
Per minutę aš jau buvau su ja susipažinęs, o dar po dešimties minučių gavau priekaištą iš dėstytojo už pavėlavimą. Nuo tos dienos mes dažnai susitikdavome studentų vakarėliuose, bibliotekoje, ir šie susitikimai tik dar labiau įtikino mane, kad tai mano likimas.
Akvilė buvo ne tik graži, bet ir labai išmintinga. Su ja visada buvo malonu ir įdomu bendrauti, ji turėjo ką pasakyti. Aš jai pasipiršau per išleistuves, ir ji džiaugsmingai sutiko. Tuo metu jau turėjau darbą ir nuomojau butą, į kurį mes kartu persikėlėme gyventi po sužadėtuvių.
Su jos tėvais susipažinau tik po sužadėtuvių, o antrą kartą juos mačiau tik per vestuves. Net neįsivaizdavau, kad šis trumpas pažintis gali sukelti problemų.
Pradžioje uošvė bandė įtikinti Akvilę, kad ji galėtų susirasti „geresnį“ vyrą, nes aš neturėjau savo buto, o mano automobilis nebuvo naujas.
Kai Akvilė atsisakė klausytis tokių patarimų, motina pakeitė taktiką ir pradėjo reikalauti, kad aš padėčiau jų šeimai. Aš buvau suglumęs: kodėl turėčiau padėti jos šeimai? Man atrodė, kad to, jog Akvilė lankosi pas juos kas dvi savaites, kad padėtų savo jaunesnei seseriai su vaikais, buvo pakankamai.
Akvilė padėdavo savo šeimai, ir iš pradžių aš stengiausi išlaikyti ramybę, kad nekelti konfliktų. Tačiau kai jos sesuo pradėjo ieškoti jau trečio vyro, o Akvilė dingdavo kiekvieną savaitgalį, aš supratau, kad tai peržengia ribas.
Bandžiau paaiškinti Akvilei, kad laikas sutelkti dėmesį į mūsų šeimą, nes jos šeima tiesiog išnaudoja jos gerumą. Po kelių rimtų pokalbių Akvilė pagaliau pradėjo atsisakyti padėti savo motinai ir seseriai. Bet tai nebuvo be pasekmių — dabar aš tapau pagrindiniu priešu jų šeimoje.
Įtampa tik augo, o santykiai tarp manęs ir Akvilės šeimos tapo vis aštresni. Ir štai vieną kartą, kai žmona išvyko pas draugę savaitgaliui, netikėtai atėjo uošvė.
Jos apsilankymas buvo toks netikėtas, kad aš buvau šiek tiek sutrikęs. Ji neatėjo tuščiomis rankomis — atnešė daug skanių patiekalų, buvo itin maloni, kas tik didino mano nerimą. Aš jaučiau, kad kažkas ne taip. Ir štai ji, nelaukusi ilgai, pasodino mane prie stalo ir pradėjo savo rimtą kalbą.
— Mano sūnau, — kreipėsi ji į mane švelniu balsu, — žinau, kaip stipriai tu myli Akvilę. O jei myli mano dukrą, tu turi mylėti ir mus, jos šeimą. Lesytė išvyko dirbti į užsienį, ir man, kaip senam žmogui, sunku prižiūrėti du vaikus. Prašau tavęs paimti juos pas jus, kol jų mama sugrįš.
Aš buvau priblokštas tokio pasiūlymo, ir, nežinodamas, kaip tiesiai atsakyti, pažadėjau, kad pagalvosiu. Tačiau jau tada žinojau, kad nesutiksiu. Kai Akvilė grįžo namo, aš papasakojau jai apie pokalbį su jos motina, tikėdamasis supratimo.
Bet jos reakcija mane dar labiau nustebino. Ji ramiai paklausė, kada mes pasiimsime vaikus. Tai mane pribloškė — я negalėjau patikėti, kad ji vėl sutinka būti išnaudojama. Mes stipriai susipykome, ir ji išėjo pas savo mamą.
Akvilė jau dvi dienas nesusisiekia su manimi, tikriausiai įsižeidė. Tačiau aš esu tikras savo sprendimu ir tikiuosi, kad ji greitai tai supras.