Mes dovanojome dukrai butą iš meilės, bet būsimo žento žodžiai per vieną vakarą sugriovė visą mūsų šeimos ramybę

Aš esu Marija. Tą istoriją visi pasakoja lyg apie kažkokį „žiaurų žentą“, bet man skauda taip, lyg kalbėtų apie mano pačios klaidas.

Mes su vyru Viktoru turime tik vieną dukrą – Eleną. Visą gyvenimą ją saugojom, taupėm, stengėmės, kad nieko netrūktų. Kai ji pasakė, kad išteka už Simono, aš verkiau iš laimės. Atrodė, pagaliau turės savo šeimą, o mes – ramybę, anūkus, šventes prie bendro stalo.

Simonas mums patiko nuo pirmos dienos. Mandagus, tvarkingas, dirbantis, be žalingų įpročių. Mes jį priėmėme kaip sūnų – kviesdavome vakarieniauti, padėdavome, klausydavome jo nuomonės. Aš net buvau tikra, kad Elenai pasisekė labiau, negu man pačiai jaunystėje.

Ilgai su Viktoru galvojome, kokią dovaną duoti vestuvėms. Esame paprasti pensininkai, bet truputį santaupų turėjome. Galiausiai pasakiau:

– Duokim jiems butą. Tegul jaunieji pradeda gyvenimą savo namuose.

Viskas, ką per gyvenimą sutaupėm, išėjo tam dviejų kambarių butui senesniame name. Naujos statybos mums neįkandamos, bet šitas butas atrodė neblogas: tvarkingos sienos, geri langai. Tiesa, jame ilgus metus gyveno nuomininkai, todėl prieš įsikraustant reikėjo remonto. Mums pinigų remontui jau nebeliko, bet mes tikėjomės, kad jaunimas susitvarkys patys. Juk ir mes kadaise viską patys darėme – dažėme, glaistėme, taupėme.

Butą nusprendėme užrašyti Elenai. Viktoras iš pradžių norėjo registruoti jį savo vardu – „dėl saugumo“. Bet aš pasakiau:

– Ji mūsų vienintelė. Tegul jaučiasi tikra šeimininkė. Kam tie žaidimai su dokumentais?

Ir taip padarėme. Dabar kartais galvoju, ar tai nebuvo pirmoji klaida.

Kai vieną vakarą jie atėjo pas mus į svečius, atsisėdome prie arbatos ir pradėjome kalbėti apie remontą. Aš jau svajojau, kaip mes su dukra rinksime tapetus, užuolaidas, kaip Viktoras padės vyrams nešioti maišus su statybinėmis medžiagomis.

Ir tada Simonas ramiai, be jokio pykčio, bet ir be jokios šilumos pasakė:

– Aš tame bute nieko nedarysiu. Butas ne mano.

Aš net nesupratau iš karto.

– Kaip tai ne tavo? – paklausiau. – Čia gi jūsų su Elena namai. Mes jums juos nupirkome.

Simonas ramiai gurkštelėjo arbatos ir pakartojo:

– Dokumentuose butas tik Elenos. Aš ten dirbti, remontų daryti ir pinigų kišti nenoriu. Aš taupysiu savo butui. Tada turėsim po vieną – ji savo, aš savo.

Tuo momentu man pasidarė šalta. Lyg kas būtų atidaręs langą viduržiemį. Viktoras net papyko:

– Sūnau, kokie dar „kiekvienas savo“? Jūs šeima. Čia jūsų bendra pradžia. Mes juk jums iš širdies dovanojom.

Simonas tik gūžtelėjo pečiais ir užsispyrusiai kartojo tą patį:
„Butas ne mano – ten nedirbsiu“.

Nuo tos dienos pokalbis sukosi ratu kelis mėnesius. Mes bandėm šnekėtis gražiai, aiškinti, kad jis toks pat šeimininkas, kaip ir Elena. Siūlėm: darysit remontą – padėsim kiek galėsim, bent jau darbais. Jis klausė, bet lyg pro sieną. Visada grįždavo prie vieno:

– Aš neprivalau investuoti į svetimą turtą. Mes su Elena nusipirksim savą butą. Šitas liks jai.

Viktoras kartą neišsilaikė ir pasakė:

– Jeigu tau čia svetimas turtas, tada mokėk nuomą. Kaip ir kiekvienas nuomininkas.

Aš jam spyriau koja po stalu, bet buvo vėlu. Simonas susinervino:

– Gerai, mokėsiu, jeigu taip norit. Jūs savininkai – aš nuomininkas.

Ir jis tikrai pervedė pinigus „už pirmą ir paskutinį mėnesį“. Kai pamačiau tuos pinigus sąskaitoje, man buvo gėda. Ne dėl savęs – dėl mūsų visų. Kaip mes atsidūrėm tokioje situacijoje, kad žentas moka „nuomą“ už butą, kurį mes dovanojome savo vaikui kaip namus?

Elena tarp mūsų blaškosi. Vieną dieną sako:

– Mama, kodėl jūs butą užrašėte tik man? Jam skaudu.

Kitą dieną verkia:

– Kodėl jis nenori kartu su manim remontuoti? Juk mes šeima.

Ji kaltina tai mus, tai jį, pati nežinodama, ką jaučia. Vestuvės liko vos už kelių mėnesių, o mes gyvename lyg ant parako statinės. Aš bijau, kad viena kibirkštis – ir viskas subyrės.

Naktimis negaliu užmigti. Žiūriu į lubas ir galvoju: gal reikėjo kitaip? Gal reikėjo butą užrašyti abiem? O gal išvis laikyti savo vardu, kol pamatysime, kaip jie gyvena? O gal kaltas jis, kad į meilę žiūri kaip į sandorį ir skaičiuoja, kieno name kokios sienos?

Aš labai noriu, kad mano dukra būtų laiminga. Bet dabar matau tik vieną – ji stovi tarp dviejų ugnių. Mes su Viktoru iš vienos pusės, jos būsimas vyras – iš kitos. O namai, kuriuos mes dovanojome iš visos širdies, tapo ne džiaugsmu, o problema.

Ir štai aš noriu paklausti jūsų, kaip iš šono matančių: kas vis dėlto čia labiausiai neteisus? Ar vyras turi dėti savo pinigus ir jėgas į butą, kuris pagal dokumentus jam nepriklauso? Ar jis teisus, kai sako, kad geriau taupys savo nuosavam būstui? O gal mes, tėvai, per daug kišamės ir norim, kad jauna šeima gyventų taip, kaip mes sugalvojome?