Mes įsivaikinome 4 metų mergaitę — po mėnesio ji priėjo prie manęs ir pasakė: „Mama, nepasitikėk tėčiu“

Ona mūsų gyvenime pasirodė kaip ilgai lauktas saulės spindulys po ilgos žiemos. Jos įvaikinimas tapo tarsi nauju skyriumi knygoje, kurioje rašėme meilės ir rūpesčio kupinos šeimos istoriją.

Su vyru Dariumi ruošėmės šiam žingsniui: kruopščiai rinkome žaislus, puošėme jos kambarį, svarstėme, kaip padaryti jos gyvenimą džiaugsmingą. Tačiau pirmosios dienos nebuvo tokios lengvos, kaip įsivaizdavome.

Ona buvo drovi mergaitė su didelėmis mėlynomis akimis, kuriose slypėjo visas vandenynas išgyvenimų. Ji tvirtai laikėsi manęs, lyg gelbėjimosi rato audros metu.

Darius stengėsi pelnyti jos pasitikėjimą: skaitė jai knygas, siūlė kartu piešti. Tačiau kiekvieną jo žingsnį Ona priimdavo atsargiai, tarsi priešais būtų svetimas žmogus.

„Ji kaip mažas kačiukas, kuris dar nežino, ar galima pasitikėti žmogumi,“ vieną vakarą atsidusęs pasakė Darius. Aš tik nusišypsojau: „Duok jai laiko. Ji pripras.“

Vieną vakarą, kai ruošiau ją miegoti, Ona netikėtai prisiglaudė prie manęs ir pašnibždėjo:

— Mama, nepasitikėk tėčiu.

Jos žodžiai nuskambėjo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Sustingau, nežinodama, ką atsakyti.

— Kodėl taip manai, mieloji? — švelniai paklausiau.

Ona pažvelgė į mane didelėmis, baimės kupinomis akimis, bet nieko neatsakė. Tik dar stipriau mane apkabino, lyg bijotų, kad išnyksiu.

Šie žodžiai man nedavė ramybės. Kitomis dienomis pradėjau atidžiau stebėti Darių. Jis vis dar stengėsi užmegzti ryšį su Ona, tačiau ji jo vengė, tarsi intuityviai jausdama pavojų. O tada nutiko tai, kas mane visiškai išmušė iš vėžių.

Vėlų vakarą išgirdau, kaip Darius kalba telefonu.

— Ji pastebi daugiau, nei aš maniau, — kalbėjo jis prislopintu balsu. — Nenoriu, kad Viktorija sužinotų. Dar ne laikas.

Mano širdis sustojo. Ką tai reiškia? Apie ką jis kalba?

Negalėjau susilaikyti ir tą pačią naktį nusprendžiau su juo pasikalbėti.

— Dariau, turiu žinoti, kas vyksta, — pasakiau, kai jis įėjo į miegamąjį. — Ką nuo manęs slepi?

Jis pažvelgė į mane, sutrikęs patrynė veidą ir sunkiai atsiduso.

— Gerai, — atsakė po pauzės. — Norėjau surengti siurprizą Onos gimtadieniui. Planuoju jai surengti šventę su balionais, tortu ir dovanomis. Norėjau, kad ji jaustų, kaip ją mylime.

Jo žodžiai nuskambėjo taip nuoširdžiai, kad pajutau, kaip nuo manęs nuslūgsta sunkumas. Visos abejonės ir nerimas pasirodė tik šešėliais.
— Rimtai? — paklausiau, šypsodamasi pro ašaras. — Tu mane taip išgąsdinai!

Kitą dieną atsargiai papasakojau Onai apie tėčio siurprizą.

— Žinai, tėtis nieko blogo nenori. Jis tiesiog norėjo tau padaryti stebuklingą šventę.

Ona klausėsi, žiūrėdama į mane su nepasitikėjimu, bet paskui susimąstė. Vakare ji priėjo prie Dariaus, atsisėdo šalia ir tyliai paklausė:

— Ar tikrai norėjai man šventės?

Darius nusišypsojo ir linktelėjo:

— Taip, saulyte. Norėjau, kad būtum laiminga.

Ši akimirka tapo pokyčių pradžia. Jų bendravimas tapo šiltesnis, o nepasitikėjimas pamažu tirpo kaip pirmasis sniegas po pavasario saulės spinduliais.

Mes, kaip sodininkai, ėmėme rūpestingai auginti šį naują ryšį, apgaubdami jį meile ir rūpesčiu. Ona pradėjo dažniau šypsotis, jos akys spindėjo džiaugsmu.

Dabar galvoju apie tai, kaip svarbu buvo tada išgirsti jos žodžius, suprasti jos baimes ir neišsigąsti jų. Mes kartu rašėme mūsų šeimos istoriją, puslapis po puslapio, kurdami namus, kuriuose kiekvienas jaučiasi saugus.