Mes pasistatėme namą anytos sklype… net nenutuokdami, kuo tai mums ateityje oblinkos…

Tokius kvailius, kaip mes su vyru, dar reikia paieškoti. Pakliuvome ant savų tėvų kabliuko. Bet nieko…

Praėjus metams po vestuvių, vyro mama per vienas iš šeimos švenčių iškilmingai paskelbė, kad atiduoda mums žemės sklypą.

— Galite daryti su juo ką norite. Statykite namą ar pasodinkite bulves. Žemė jūsų. 

Šį sklypą vyro šeima įsigijo prieš daugelį metų. Tėvas svajojo gyventi savo namuose. Nupirko žemę už miesto ir beveik pradėjo statybas, kai staiga mirė nuo infarkto.

Anyta neketino įgyvendinti mirusio vyro svajonės. Sklypas stovėjo tuščias. Visa šeima kartais aplankydavo ir visą laiką skėsčiojo rankomis, kad nėra, kas imtųsi namo statybos.

Ir štai šeimininkais tapome mes su vyru. Tiesa, valdėme jį tik formaliai. Mano vyras nusprendė, kad nėra jokios prasmės teisiškai perimti nuosavybę.

Anyta palaikė. Neva, štai aš mirsiu, viskas ir taip jums priklausys. O kol kas naudokitės, mano mylimi vaikai. 

Man šmėkštelėjo mintis, kad vis dėlto geriau būtų suderinti mūsų žemės santykius popieriuose, mažai kas gali įvykti.

Bet vyras su pasipiktinimu atsakė, kad visa tai kvailystė. Mamai jis tiki ir nėra jokios prasmės mums meluoti. Na ką gi, aš sutikau.

Savaitgaliais mes su vyru nuvykome ir įvertinome savo valdas. Apskaičiavome, kiek kainuos namo statyba ir kaip tai padaryti greitai ir palyginti pigiai.

Vieta puiki. Netoliese ežeras, miškas, o kaime yra parduotuvės ir net vaistinė. Kelias iki miesto puikus. Buvo abejonių dėl žiemos ir jos sniego, bet vietiniai gyventojai pasakė, kad technika išvažiuoja per sniegą ir problemų nėra.

Nuo to laiko praėjo penkeri metai. Nenoriu ilgai rašyti detalių ir skųstis, kaip ilgai vyko namo statyba. Tas, kuris nors kartą susidūrė su bet kokio pastato statymu savo žemėje, žino, kad gali atsitikti visko.

Pažįstama statybininkų brigada gali išeiti į neplanuotas atostogas. Statybinių medžiagų pristatymas iš parduotuvių kartais vėluoja kelias dienas. O projektas, sukurtas geriausio miesto dizainerio, gali turėti esminių trūkumų.

Bet mes tai padarėme. Mes pastatėme savo 120 kvadratinių metrų namą. Gražus dviejų aukštų namas puikiai įsiliejo į aplinką. Viduje svetainė su virtuve, du miegamieji, du vonios kambariai, ūkio patalpa ir šiltas garažas. 

Nekalbėsiu, kiek kartų per statybas buvome ant išsiskyrimo ribos. Kiek kartų ne tik ginčijomės, bet ir iki skyrybų buvo. Kiek kartų nusivylėme ir manėme, kad niekada nieko nepavyks.

Draugai sakė, kad be patirties pastatyti namą labai sunku. Net anyta skeptiškai kartais sukratė galvą užsukusi į statybas.

— Čia dar užduočių užteks jūsų anūkams, — dalydavo abejonėmis vyro mama. 

Bet viskas pavyko. Ir ta pati anyta, atvykusi svečiams netrukus po statybų pabaigos, susižavėjusi aikčiojo ir plojo rankomis.

— Kaip jūs šaunuoliai, vaikai. Aš taip džiaugiuosi už jus. O ar planuojate pastatyti sauną? Būtina. Aš atvažiuosiu žiemą garuotis.

Visi viskas buvo tiesiog puiku. Kol prieš pusmetį anyta per savo gimtadienį neištarė lemtingų žodžių.

— Na kaip, mano brangus sūnau. Gyvenote mūsų sklype, atėjo metas užleisti vietą seseriai. Viktorija po pusmečio tuokiasi. Jauniesiems nėra kur gyventi. Jūs naudojotės žeme, dabar jos eilė.

Kambaryje tvyrojo žiauri tyla. Man akys iš nuostabos išsiplėtė. Žiūrėjau į vyrą ir net išsigandau. Pamaniau, kad jį infarktas ištiko.

— Ką tu turi omenyje, mama? — išspaudė iš savęs vyras.

Anyta ramiai paaiškino, ką ji turi omenyje. Mes apleidžiame sklypą ir namą. Vietoje mūsų šioje žemėje, tai yra mūsų namuose, gyvens Viktorija, jaunesnioji vyro sesuo. 

— Sūnau, kas čia nesuprantamos. Viktorijai juk reikia kur nors gyventi? Jie jauna šeima, aš noriu jiems padėti. 

Vyras paklausė mamos, kur tada atsiras mūsų šeima. Anyta nerūpestingai atsakė, kad nežino, bet jūs gi šaunuoliai ir ką nors sugalvosite.

— Jūs jau suaugę, stiprūs. O Viktorija tik pradeda suaugusią šeimyninę gyvenimą. Jai dabar pats svarbiausias gyvenimo laikotarpis.

Po šių žodžių vyras tyliai atsistojo ir išėjo iš kambario. Aš iš paskos. Svečių akys mus stebėjo sutrikusio žvilgsnio. Namie vyras plūkė ir siuto, grasino nutraukti santykius su šeima.

Bet ryte tyliai pasakė man, kad galbūt mama teisi. Juk žemė priklauso jai. Na, o mūsų namas bus puiki dovana sesei vestuvėms.

— O mes su tavimi dar pastatysime namą, juk turime patirties, — apkabino mane vyras. Aš įniršusi numečiau jo rankas.

Ir gana griežtai pareiškiau, kad jokiai seseriai nieko neatiduosiu. Nors juridiškai žemė ne mūsų, bet namas mūsų. 

Aš įrodysiu tai teisme, ir tegul visa jų šeima ant manęs atsilieps. Ir vis dėlto. Svarbiausia – teisingumas.

Labai prašau patarimo. Ką jūs darytumėte mano vietoje šioje situacijoje?