Mes su žmona nusprendėme gyventi skirtinguose kambariuose. Ir kas iš to išėjo?
Mes su žmona nusprendėme gyventi skirtinguose kambariuose. Kodėl? Pagavome save galvojant , kad mėgstame skirtingai leisti laisvalaikį ir dažnai trukdome vienas kitam. O tai provokuoja barnius.
Pavyzdžiui, mano žmona mėgsta klausytis muzikos, o aš – žiūrėti filmus. Be to, aš dirbu nuotoliniu, todėl sutuoktinė priversta vaikščioti ant pirštų galiukų ir nieko manęs be reikalo neklausinėti, kad neatitrauktų manęs nuo pokalbio su klientais. Todėl ir priėmėme tokį sprendimą. Ačiū dievui, mūsų butas 3 kambarių – vietos pakankamai.
Ir kas iš to išėjo?
1. Į žmonos kambarį neinu nepasibeldęs. Kaip ir ji į mano.
Ir žinote – tai geriausias sprendimas gyvenime. Pas kiekvieną atsirado asmeninė erdvė. Galima ramiai užsiimti savo reikalais ir būti įsitikinusiam, kad niekas nesutrukdys.
Aš galiu užsiimti kuo noriu ir jaustis laisvai, juk be beldimo mano kambario durys neatsidarys. Vaikystėje, pavyzdžiui, tėvai nesilaikė šios taisyklės, todėl visada jaučiausi neramiai. Pojūtis paprasčiausiai nekomfortabilus. Lyg ir tavo kambarys, bet tu turi teisintis ir daryti ten tik tai, kas patinka suaugusiems.
Jei pasakysiu žmonai, kad esu užimtas ir neatidarysiu durų, ji neįsižeis. Ji supranta, kad aš ilsiuosi arba nenoriu atsitraukti nuo kokio nors užsiėmimo. Lygiai taip pat aš elgiuosi su ja. Argi tai ne kaifas?
2. Kiekvienas turi savo asmeninę erdvę. Mes nepažeidžiame vienas kito ribų.
Pradėsime nuo to, kad mes net baldus savo kambaryje galime statyti kaip mums patogu. Darome viską savo asmeniniam komfortui ir prie nieko nesideriname.
Viską apipavidalinau taip, kaip man patinka. Ir nieko nederinau su žmona. O ir ji su manimi nesitaria ir neklausia, reikia šios spintos ar ne. Na ir tvarkosi kiekvienas pas save.
3. Visai kitos emocijos ir intrigos pojūtis.
Mes dabar visiškai kitaip žvelgiame vienas į kitą. Laukiame susitikimo ir pasimėgaudami tariamės, kaip paleisime bendrą vakarą. Visa tai primena jaunystės romantiką, kai laukdavau jos prie laiptinės, o vakarais lydėdavau namo.
Nesielgiu su žmona kaip su savo nuosavybe. Ji lyg „mano“, bet ne iki pabaigos, kas ir slepia savyje intrigą ir motyvuoja užkariauti jos dėmesį. Net artumas tarp mūsų neprognozuojamas, kaip pas daugumą sutuoktinių, todėl aš labai džiaugiuosi, kad mes priėmėme tokį sprendimą.
Dabar pojūčiai tokie, kaip iki vestuvių. Ji man ne visada prieinama ir tai vilioja. Patikėkite!
Kokias išvadas iš to padariau?
Suprantu, kad yra žmonių, kuriems ypač svarbu visada būti kartu, bet aš ne toks. Ir mano žmona turbūt ne tokia, juk mums toks eksperimentas išėjo į naudą.
Suvokiau, kaip svarbu pasiskirstyti asmeninę erdvę ir leisti laiką atskirai, kad bendras laisvalaikis būtų malonesnis ir labiau intriguojantis. Tai pastebimai pagerino mūsų santykius. Mes palengvinome ne tik buitį, bet ir „nevaikiškus“ reikalus.
