– Na, jei manęs nesiklausai, tai ir buto tau nedovanosiu, – pareiškė močiutė

Kai močiutė išėjo į pensiją, jos charakteris pablogėjo. Ji buvo įpratusi vadovauti darbe ir dabar perkėlė savo įpročius ant šeimos narių. Darbe jos darbuotojai neturėjo pasirinkimo ir ją klausė, tačiau aš turėjau galimybę rinktis. Bet močiutė nusprendė griebtis šantažo – arba vykdysi, ką sakau, arba liksi be buto.

Močiutė, kiek ją pamenu, visada buvo viršininkė kažkur. Darbe ją mylėjo valdžia, bet pavaldiniams buvo sunku dėl jos nurodymų, ji galėjo išvarginti bet ką savo sprendimais. Nors savo pavaldinius visada gynė, o tai kažkaip sutaikydavo darbuotojus su jos elgesio ypatumais.

Močiutė neskubėjo išeiti į pensiją. Ne dėl pinigų stygiaus, o todėl, kad nebeturėjo ką veikti. Vaikai suaugę, anūkė, tai yra aš, taip pat suaugusi. Močiutė neturi daržo, o užsidegusios draugės, su kuriomis kasdien bendrautų ir vaikščiotų, nebėra.

Na ir ką, kai išeisiu į pensiją, ką veiksiu visą dieną?

Į pensiją ji išėjo sulaukusi 79 metų.

Pirmosios mėnesiai praėjo ramiai. Močiutė peržiūrėjo viską bute, ką galėjo pasiekti, pasivaikščiojo, išsimiegojo, kepė įvairias bandeles ir pyragėlius, o paskui pradėjo nuobodžiauti. Mes stengėmės ją dažniau aplankyti, bet visi turėjome darbų ir savo reikalų.

Tada močiutė pradėjo važinėti į svečius pati. Tada gyvenau su tėvais, todėl mačiau visus jos vizitus. Pasirodo, kad mama per dvidešimt penkerius santuokos metus neišmoko gaminti ir tvarkytis, tėtis yra blogas vyras, nes namuose ne visos lentynėlės kabo tiesiai, o aš užsiimu niekais, nes man jau laikas būtų auklėti savo vaikus, o aš vis dar mokslus tęsiu.

Po kurio laiko aš baigiau studijas, pradėjau dirbti, su savo draugu svarstėme apie vestuves. Močiutė žinojo apie mūsų planus.

Vaikinas jau man pasipiršo, bet oficialiai susituokti neskubėjome. Laukėme, kol mūsų finansinė padėtis bus stabilesnė.

Maždaug prieš penkis mėnesius močiutei mirė vieniša sesuo. Ji gyveno mūsų mieste, ją lankydavome, nes savo vaikų ji neturėjo. Kai jos nebebuvo, močiutei paveldėjimo būdu atiteko sesers butas.

Mano dėdės vaikas dar mažas, o aš štai planuoju tuoktis. Sprendimas močiutei subrendo akimirksniu – padovanoti man butą, apie ką ji garsiai pareiškė. Mes su sužadėtiniu apsidžiaugėme, pradėjome svarstyti, kokį remontą ten padarysime, kaip įsikursime, bet viskas pasirodė ne taip paprasta.

Močiutė nusprendė, kad ji yra tokia didelė geradarė, tad dabar turi lemiamą teisę balsuoti, ir pradėjo aktyviai dalyvauti būsimų remontų aptarime. Visas mūsų idėjas ji atmetė ir pradėjo primesti savo viziją, kuri visiškai nesutapo su mūsų.

Mes žiauriai susipykom. Mama bandė ieškoti kompromisinių variantų, bet močiutė laikėsi savo – tik taip ir kitaip.

Močiutė, supratusi, kad manęs neįtikins, pasiryžo šantažui.

– Na, jei manęs nesiklausai, tai ir buto tau nedovanosiu, – pareiškė man.

Mama įtikinėja, kad daryčiau taip, kaip nori močiutė, o vėliau viską pakeisiu pagal save. Bet, pirma, tai pinigai, ir, antra, močiutė iš karto buto man nedovanos, sakė, kad paliks tai testamente kaip mano nuosavybę. Vadinasi, iki to momento močiutė turės puikią priemonę man paveikti – jei ką nors padarysiu kitaip nei ji sakė – lauk iš buto. Ar man to reikia?

Aš pykstu ant močiutės, ji – ant manęs, o mama sako, kad viską sudėtinginu ir perdedu. Bet aš taip nemanau. Nenoriu vaikščioti pagal kieno nors nurodymus. ir kokia garantija, kad močiutės charakteris neblogės dar labiau? O mes jau išleidome pinigus remontui.