Namas, kurį jis pastatė, jam nebepriklausė

Vakar vakare ėjau pro seną medinį namą. Ant laiptų sėdėjo pagyvenęs vyras. Striukė permirkusi, drabužiai prilipę prie kūno. Keliai prispausti prie krūtinės, rankos dreba. Šalia maža odinė tašė. Jis žiūrėjo į vieną tašką ir vos girdimai kartojo tuos pačius žodžius.
Sustojau. Namo už jo nugaros viduje girdėjosi garsūs riksmai. Moteriškas balsas persidengė su vyrišku. Nežinojau, kas jis ir kas vyksta. Išsigandau, jau buvau išsitraukusi telefoną, bet policijos nekviečiau — priėjau arčiau.

– Jums bloga? – paklausiau.

Jis pakėlė akis. Žvilgsnis pavargęs, prigesęs. Balsas tylus, tarsi kalbėtų pats su savimi.
– Ne. Tiesiog aš jiems nereikalingas.

Parodžiau į namą:
– Čia gyvenate?

– Čia, – linktelėjo. – Bet jau nebe.

Jis giliai atsiduso, tarsi apsisprendęs papasakoti.

Jį vadino Viktoru. Jam septyniasdešimt dveji. Šį namą jis pastatė savo rankomis dar jaunystėje. Klojo pamatus, nešiojo lentas, dažė sienas. Čia su žmona augino sūnų ir dukrą. Kai vaikai buvo maži, žiemą kieme statydavo čiuožyklą, vasarą pastatydavo baseiną. Vakarais šeima sėdėdavo svetainėje, gerdavo arbatą su pyragais, juokdavosi.

Žmona mirė prieš penkerius metus. Nuo to laiko jis gyveno su sūnumi, jo žmona ir anūkais. Stengėsi netrukdyti: gaminosi atskirai, tvarkė savo kampą, dirbo sode. Bet pastaruoju metu, pasak jo, pasigirdo užuominos: „Tėti, reikėtų vaikams kambarį atlaisvinti… Tėti, turime savo planų…“.

– Šiandien jie pasakė, kad laikas man išsikelti, – kalbėjo jis ramiai. – Pas tetą į kaimą. Ten, sako, oras geras.

Jis šyptelėjo. Toje kaimo vietoje jis buvo. Tai pusiau sugriuvusi daržinė, kur žiemą vanduo kibire užšąla.

– Atsisakiau. Pasakiau, kad kol galiu, pasirūpinsiu savimi. Bet jie pradėjo rėkti. Sūnus pasakė, kad dabar tai jų namas, o aš jau savo nugyvenau.

Jis susidėjo kelis marškinius, nuotraukų albumą, pasą. Norėjo tyliai išeiti, bet nespėjo. Sūnus išnešė jo daiktus į lauką. Nesuteikė progos nieko pasakyti, užtrenkė duris.

– Jie geri, – tyliai pasakė jis. – Tiesiog dabar jie turi savo gyvenimą.

Paklausiau, ar turi kur eiti. Gūžtelėjo pečiais. Sakė, kad pasėdės truputį ant laiptų, o paskui eis į stotį pernakvoti.

– Eime pas mane, – pasiūliau. – Turiu sausų drabužių ir arbatos.

– Ačiū, – atsakė, – bet neverta. Noriu niekam netrukdyti.

Stovėjome tylėdami. Lietus stiprėjo, nuo stogo tekėjo vanduo, šlapindamas jo jau ir taip šlapią striukę. Vis dėlto įkalbėjau jį užeiti bent sušilti. Virtuvėje atsisėdo, atsargiai pastatė tašę prie kojų, gėrė arbatą mažais gurkšneliais. Kalbėjo nedaug, bet vis kartojo, kad ant vaikų pykčio nelaiko.

– Suprantu, jiems sunku. Jiems reikia laisvės. Nenoriu būti našta.

Klausydama jo jaučiau, kaip viduje viskas suspaudė. Prieš mane sėdėjo žmogus, atidavęs vaikams viską, ką turėjo, ir likęs tik su viena taše rankose bei permirkusia striuke.

Prieš išeidamas jis pasakė:
– Eisiu. Gal jie persigalvos ir pakvies atgal.

Jis išėjo į lietingą naktį, lėtai žengdamas, viena ranka laikydamas tašę, kita prisidengdamas nuo lietaus. Žiūrėjau jam pavymui ir galvojau: mes galime pastatyti namą, užauginti vaikus, atiduoti jiems savo gyvenimą… o vieną dieną jie tiesiog užvers duris prieš mus.

Ar jūs tikite, kad vaikų dėkingumas būna tikras ir amžinas?