Naujas viršininkas privertė mane atsistatydinti, kad galėtų įdarbinti savo mylimąją mano vietoje. Jis nežinojo vienos svarbios detalės apie mane, o kai sužinojo, buvo jau per vėlu…

Aš dirbau šioje įmonėje penkiolika metų. Pradėjau dirbti kaip praktikantė, o vėliau kopiau karjeros laiptais iki pardavimų skyriaus vadovės. Pažinojau kiekvieną klientą, kiekvieną procesą, kiekvieną darbo detalę. Įmonė man buvo tarsi antrieji namai.

Įmonės steigėjas buvo mano mentorius. Vyresnis žmogus, išmintingas ir teisingas. Jis mane mokė visko – nuo šaltųjų skambučių iki derybų strategijos. Jis sakė, matydamas manyje potencialą, kad vieną dieną tapsiu didesnės dalies dalimi.

Kai jam sukako septyniasdešimt, jis nusprendė išeiti į pensiją. Jis pardavė įmonę naujam savininkui – dideliam investuotojui. Prieš sandorį jis mane pakvietė į kabinetą ir pasiūlė įsigyti dvidešimt procentų įmonės akcijų.

Aš buvau šokiruota. Dvidešimt procentų – tai rimti pinigai. Jis paaiškino, kad nori, jog įmonės dalį valdytų žmogus, kuris supranta ir myli ją. Kuris prižiūrės, kad nauji savininkai nesugriautų to, kas buvo statoma daugelį metų.

Paėmiau paskolą. Pasiskolinau iš tėvų. Nusipirkau akcijas. Tai buvo rizikinga, tačiau tikėjau įmone.

Susitarėme, kad neafišuosiu savo, kaip akcininkės, statuso. Dirbsiu kaip įprasta darbuotoja, stebėsiu verslo vystymąsi iš vidaus. Įsikišiu tik tada, jei kažkas pradės eiti visiškai neteisingai.

Pirmuosius penkerius metus viskas buvo stabilu. Naujas savininkas laikėsi kurso, įmonė augo, aš ir toliau vadovavau pardavimų skyriui.

Prieš pusmetį atėjo naujas direktorius. Jaunas, ambicingas, su nuostabiu CV. Savininkas pasamdė jį, kad pakeltų įmonę į naują lygį.

Pirmą mėnesį naujas direktorius tyrinėjo procesus, susipažino su komanda, uždavė klausimus. Buvo mandagus, profesionalus. Netgi pasidžiaugiau – galų gale šviežias požiūris, naujos idėjos.

Paskui prasidėjo pokyčiai. Atsivedė savo komandą – jaunus, agresyvius vadybininkus. Pradėjo pertvarkyti skyrius, keisti procesus, atleisti senus darbuotojus.

Jis sakė, kad įmonė užstrigusi praeityje ir reikia šviežios kraujo, šiuolaikinių metodų. Kiekvieną savaitę kas nors gaudavo atleidimo pranešimą.

Prieš tris mėnesius atėjo mano eilė. Jis iškvietė mane į kabinetą ir tiesiai pasakė – per ilgai buvau vienoje vietoje, mano metodai pasenę, įmonei reikia naujų veidų.

Pabandžiau prieštarauti. Parodžiau darbo rezultatus – mūsų skyrius atneša daugiau nei pusę įmonės pelno. Klientai dirbo su mumis metų metus, pasitikėjo mumis.

Jis mostelėjo ranka. Pasakė, kad skaičiai – tai praeitis. Kad jam reikia žmonių, kurie žvelgią į ateitį. Ir kad jau surinko kandidatūrą į mano vietą.

Pajutau, kad ginčytis beprasmiška. Paklausiau, kas užims mano vietą.

Jis paminėjo vardą. Trisdešimtmetė moteris, be patirties mūsų srityje, su vieno puslapio CV. Pažiūrėjau jos profilį socialiniuose tinkluose – nuotraukos su juo, bendros kelionės, restoranai. Jo mylimoji.

Jis to itin neslėpė. Tiesiog buvo įsitikinęs, kad nieko nepadarysiu. Kad esu tik paprasta darbuotoja, kuri parašys prašymą ir išeis.

Kitą dieną parašiau prašymą atsistatydinti savo noru. Perdaviau darbus, atsisveikinau su kolegomis. Daugelis buvo šokiruoti – mane atleido, nors buvau viena iš rezultatyviausių darbuotojų.

Direktorius liko patenkintas. Po savaitės jo mylimoji užėmė mano vietą. Sureguliavo skyrių, pakeitė visą darbo sistemą. Klientai pradėjo skųstis, bet jos tai nesijaudino.

Praėjo mėnuo. Sėdėjau namuose, ilsėjausi, mąsčiau apie tolesnius žingsnius.

Ir tada atėjo akcininkų susirinkimo pranešimas. Kasmetinis susirinkimas, kuriame tvirtinama strategija ir skiriama vadovybė.

Atėjau. Atsisėdau salėje tarp kitų akcininkų. Direktorius pristatė prezentaciją – pasakojo apie laimėjimus, planus, perspektyvas.

Kai atėjo balsavimo laikas dėl direktoriaus kandidatūros kitai kadencijai, pakėliau ranką.

Pasakiau, kad balsuoju prieš.

Direktorius pažvelgė į mane su nesupratimu. Paklausė, kas aš ir koks mano ryšys su balsavimu.

Aš pasakiau savo vardą ir pridūriau, kad turiu dvidešimt procentų įmonės akcijų.

Salėje įsivyravo tyla. Direktorius išblyško.

Tęsiau. Pasakiau, kad per pusmetį jo vadovavimo jis atleido geriausius darbuotojus, sugriovė santykius su pagrindiniais klientais, atvedė nekompetentingus žmones į svarbias pareigas. Kad įmonės pelnas sumažėjo trisdešimt procentų. Kad jis paskyrė savo mylimąją be patirties ir kvalifikacijos į pardavimų skyriaus vadovo vietą – pelningiausią kryptį.

Kiti akcininkai pradėjo uždavinėti klausimus. Patikrino skaičius. Pasižiūrėjo į naujų darbuotojų CV. Vaizdas tapo aiškus.

Galiausiai balsavimas įvyko. Dvidešimt procentų mano akcijų plius kitų nepatenkintų akcininkų balsai – direktorių pašalino iš pareigų. Nedelsiant.

Jo mylimoji buvo atleista tą pačią dieną.

Man pasiūlė grįžti į pardavimų skyriaus vadovo pareigas. Sutikau. Su padidėjusiu atlyginimu ir oficialiu akcininkės statusu.

Praėjo du mėnesiai. Skyrius atkurtas, klientai grįžo, pelnas auga. Vėl darau tai, ką myliu, ir dabar turiu realią įtaką įmonės sprendimams.

Buvęs direktorius bandė susirasti darbą, bet rekomendacijų niekas nedavė. Istorija apie tai, kaip jis įdarbinŧo mylimąją ir sugriovė verslą, greitai pasklido po profesionalius ratus.

Kartais susimąstau – ar teisingai padariau, slėpdama savo, kaip akcininkės, poziciją penkiolika metų? Galbūt reikėjo iškart atsiskleisti, aktyviau dalyvauti valdyme?

Bet jei būčiau afišavusi, mane būtų priėmę kitaip. Ne kaip profesionalą, o kaip žmogų su privilegijomis. Norėjau įrodyti savo vertę darbu, o ne statusu.

Pasakykite sąžiningai: ar teisingai pasielgiau, kad tylėjau daugelį metų ir smogiau paskutinę akimirką? Ar reikėjo įsikišti anksčiau?