Ne kiekvienas, kurį jūs prarandate – tai praradimas. Ir ne kiekvieną, kurį jūs atrandate, verta sulaikyti

Jis turėjo tapti Vieninteliu. Tas, kuris priklaups ant kelio, kuris suriks iš džiaugsmo, pamatęs dvi rausvas juosteles, kuris padės man užpūsti žvakutes per 80-ąjį gimtadienį.

Jis turėjo tapti Vieninteliu, kol aš jo nepraradau.

Iš pradžių buvo skaudu. Labai skaudu. Buvo pernelyg daug nemigo naktų, kai aš gulėjau lovos viduryje ant susigarankščiavusios paklodės ir ašaromis permirkusios pagalvės. Aš jaučiau, kad tai niekada nesibaigs, aš abejojau, kad be reikalo jį palikau, aš priekaištavau sau, kad dėjau mažai pastangų.

Bet paskui, vieną gražią dieną, supratau, kad man viskas bus gerai. Ir ne šiaip gerai, o geriau, nei buvo anksčiau. Aš būsiu laisva. Galiausiai gyvensiu gyvenimą, kurio noriu.

Viskas todėl, kad vienąkart aš supratau, kad ne kiekvienas, kurį jūs prarandate – tai praradimas. Ir ne kiekvieną, kurį jūs atrandate, verta sulaikyti.

Žmonės ateina į mūsų gyvenimą dėl kažkokios priežasties, su kažkokiu tikslu. Jie suteikia mums pamokas, atneša laimę ar liūdesį, atveria mums akis, padeda pažinti save ir ko mes norime.

Kartais žmonės ir išeina iš mūsų gyvenimo dėl kažkokios priežasties ir su kažkokiu tikslu. Jie išeina, nes jie jau baigė savo misiją, nes jie jau išmokė mus to, ko turėjo, ir dabar mums laikas eiti toliau. Tie žmonės, kurie ateina ir išeina, ir neturi pasilikti.

Kai jie išeina, tai skaudu. Jūs jaučiate savyje tuštumą, lyg jie jus būtų palikę lietuje be skėčio, lyg būtų trenkę durimis prieš jūsų veidą. Jums atrodo, kad jie pasiėmė jūsų širdį, jaučiatės išduoti, beviltiški ir sugriauti.

Šie jausmai normalūs iš pradžių. Tačiau po kelių savaičių ar mėnesių jums laikas žengti žingsnį į priekį. Jūs turite suvokti, kad praradę tokius žmones, kurie jus skaudino, kurie buvo neatsargūs su jūsų širdimi, jūs tik laimėjote. Jūs laimėjote savo laisvę, džiaugsmą, taiką ir ramybę širdyje.
Todėl nustokite elgtis taip, lyg jūs prarandate kažką vertingo, nustokite teikę jai/jam tokią galią. Susiimkite, susirinkite savo širdį iš gabalėlių ir kasdien sakykite sau, kad tai ne praradimas, o pergalė.

Taip, jiems išėjus, jūs galėjote daug prarasti. Jūs galėjote prarasti prisiminimus, bendras svajones apie ateitį, rytinius apkabinimus. Jūs galėjote prarasti mielas sms prieš naktį, Facebook santykių statusą, ramybę suvokiant, kad jūs ne vieni.

Aš irgi visa tai praradau, kai praradau jį. Aš suprantu, ką tai reiškia, kai tu guli naktimis viena ir jautiesi tokia vieniša, kad sunku kvėpuoti. Prarasti visada skaudu, aš tai žinau.

Bet štai kas. Aš praradau ir kai ką kito.

Aš praradau sms ir telefono skambučius, kuriuos jis ignoruodavo, šaltakraujišką manipuliaciją, jausmą, kad man kažko trūksta. Aš praradau skaudžius priekaištus, kaltinimus, kad aš pati visada kalta, jo abejingą požiūrį, kai aš verkdavau.

Aš praradau žmogų, kuris emociškai įžeidinėjo mane.

Ir nors tai sunku, tai ne praradimas. Jis atėjo į mano gyvenimą ir suteikė man pamoką. Ir aš už tai dėkinga. Aš dėkinga už tą neilgą laiką, kai mes buvome laimingi, ir kad jis parodė man, kokia stipri aš galiu būti.

Tačiau prarasti jį – tai gerai. Tai net geriau nei gerai. Todėl kad praradusi jį aš atradau save. Aš vėl atradau savo svajones.

Jei jūsų jausmai tokie pat, jei jūs pagaliau paleidote kažką tokio nenaudingo ir jus griaunančio ir kažkuo save kaltinate – neverta. Jie daugiau neverti jūsų energijos ir jūsų ašarų. Jie daugiau nieko jums neverti.

Galbūt jūs ir praradote juos, tačiau jūs laimėjote žymiai daugiau. Jūs laimėjote, susigrąžinote savo gyvenimą.