Negalėjau priimti vyro vaikų. Ir padariau svarbią sau išvadą…

Liūdna istorija, kuri nutiko man. Dalinuosi. Tikiuosi supratimo.
Praeitais metais sutikau vyrą, kuris man pasirodė ypatingas. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodė brandus, rūpestingas, atsakingas. Jis turėjo tą ramybę ir vyrišką jėgą, kurios man visada trūko ankstesniuose santykiuose. Jo akys spindėjo šiluma, jis mokėjo išklausyti. Pasijutau šalia jo saugi, lyg po ilgų metų pagaliau atradau žmogų, su kuriuo galima kurti ateitį.

Labai greitai mūsų santykiai įgavo pagreitį – bendros vakarienės, pokalbiai iki vėlumos, savaitgaliai kartu. Atrodė, kad pagaliau gyvenimas man nusišypsojo. Ir kai jis pasiūlė persikelti pas jį, ilgai negalvojau. Atrodė logiška: kartu bus paprasčiau, patogiau, mes juk rimtai planavome ateitį.

Žinojau, kad jis vienišas tėvas, augina du mažus berniukus – 4 ir 6 metų. Nuo pat pradžių bandžiau įsikalti į galvą, kad tai yra ne kliūtis, o galimybė. Juk visi kartojo: „Jei myli vyrą, turi priimti ir jo vaikus.“ Aš tikėjau, kad pavyks. Maniau, kad užteks kantrybės, meilės, pastangų.
Pirma savaitė buvo rami. Gal todėl, kad mes visi dar buvome atsargūs vieni kitiems, lyg bandydami patikrinti ribas. Aš buvau užsiėmusi kraustymusi, dėliojau daiktus, tvarkiau virtuvę. Mažiukas kartais žiūrėjo į mane iš tolo, vyresnėlis buvo šiek tiek drąsesnis, bet vis tiek atsargus. Galvojau: „Na štai, po truputį atrasime bendrą kalbą.“

Bet po kelių dienų iliuzija ėmė trupėti. Berniukai pradėjo rodyti priešiškumą atvirai. Jie sąmoningai spjaudavo į maistą, kurį ruošdavau, atsisakydavo net paragauti, o paskui specialiai garsiai sakydavo: „Mes lauksim, kol tėtis gamins.“ Kartais jie tiesiog demonstratyviai išversdavo lėkštę ant stalo. Iš pradžių bandžiau juokais, ramiai, gražiu tonu: „Vaikai, taip negražu, aš juk stengiuosi dėl jūsų.“ Bet jų akys žiūrėjo į mane lyg į svetimą, lyg į įsibrovėlę, kuriai jie nenorėjo leisti užimti vietos jų gyvenime.

Kiekvieną dieną jaučiau, kaip įtampa auga. Jie darydavo viską priešingai, nei prašiau: jei sakiau – nešokinėti ant sofos, jie šokinėjo dar garsiau. Jei prašiau neliesti mano daiktų, būtinai iškraustydavo stalčius. Kiekviena smulkmena tapdavo kovos lauku.

Ir vieną rytą įvyko tai, kas galutinai palaužė mano kantrybę. Ruošiausi į darbą, o berniukai žaidė kambaryje. Grįžusi už keliolikos minučių radau savo sijoną – vienintelį tinkamą darbui – sukarpytą žirklėmis į juosteles. Tiesiog sėdėjo ir kikeno, rodydami vienas kitam mano sugadintą drabužį. Aš netekau žado. Stovėjau sukarpytą sijoną rankose ir jaučiau, kaip viduje kyla neviltis, įniršis, nuovargis.

Turėjau dar tik vieną sijoną ir kelnes – bet jie tuo metu buvo skalbimo mašinoje. Į darbą tą dieną taip ir neišėjau. Už tai gavau papeikimą, o man buvo taip gėda aiškinti, kad viskas dėl „netikėtos aplinkybės“.

Grįžus vyras net nebarė vaikų. Tik numojo ranka: „Jie dar maži, ką tu nori?“ Man lyg peiliu per širdį – juk tai buvo mano gyvenimas, mano darbas, mano atsakomybė. O jam – tik smulkmena.

Tą vakarą mes stipriai susipykome. Aš sakiau, kad taip tęstis negali, kad turi būti ribos, turi būti bent kažkokia disciplina. O jis tik kartojo, kad „reikia daugiau kantrybės“ ir kad „vaikai viską jaučia“. Bet aš jaučiau tik viena – jie manęs nemėgo. Jie manęs nepripažino. Ir tikėjau, kad jie taip niekada ir nepripažins.

Naktį ilgai verkiau. Pirmą kartą pagalvojau, kad galbūt padariau klaidą ateidama į šį namą. O ryte, kai atsibudau, jau žinojau, ką daryti. Susirinkau daiktus ir grįžau į savo butą. Vyras bandė kalbėti, bet nebuvo nei atsiprašymo, nei pripažinimo, kad situacija neteisinga. Tik jo pavargęs balsas: „Tu pasidavei per greitai.“

Nuo tada mes nebendravome.

Ilgai galvojau, kas nutiko. Ar aš per silpna? Ar nesugebėjau būti „pakankamai gera“ pamotė? Bet dabar supratau: aš tiesiog nenorėjau tapti ta, kuri visą gyvenimą kovos už meilę, kurios niekada nebus.

Ir dar viena išvada: niekada daugiau nesusitikinėsiu su vyrais, turinčiais mažų vaikų. Aš nebenoriu lipti antrą kartą ant to paties grėblio. Mano jėgų ir širdies neužteks kovai už svetimą meilę.

O gal aš pasidaviau per greitai? Ar jūs būtumėte likę mano vietoje?