O ko tu norėjai? Tu į save veidrodyje pažiūrėk. Suplyšusiu chalatu, tik duoną kepti ir temoki
Virtuvėje buvo idealiai švaru, Jurgita visada stengėsi išplauti virtuvę iki blizgesio. Net jei labai pavargdavo, ji nebuvo pratusi savęs gailėti. Tai dabar pas juos su vyru butas Palangoje, užmiesčio namas ir savo sūrinė.
O prieš kelis metus jie pradėjo nuo to, kad patys gamino sūrį, o Jurgita siūlydavo jį savo pažįstamiems. Receptai buvo geri, todėl namų gamybos sūris buvo išperkamas labai greitai. Teko daug dirbti, tačiau verslas pasirodė pakankamai sėkmingas.
Jurgita pabudo viena, vyras, kaip įprastai, užtruko kabinete ir liko ten ant sofutės.
Namuose pasklido šviežios duonos ir kavos kvapas. Jurgita išėmė iš šaldytuvo varškėčius ir įdėjo juos į keptuvę. Vyras nepripažino išvis jokių pusfabrikačių. Jis mėgo naminį maistą. O dar mėgo švarą. Todėl kiekvienas daiktas namuose buvo savo vietoje , o Mato marškiniai buvo tobulai išlyginti.
– Negalima taip daug dirbti,- pasakė Jurgita, bučiuodama vyrą.
Vaikų jie neturėjo. Nepaisant to, kad Jurgitai jau sukako 32 metai, vyras neskubėjo su pirmagimiu. Jis manė, kad vaikai tik trukdys. O kol kas pats laikas užsiimti verslu. Jis jau įprato prie pinigų ir gero gyvenimo, todėl nenorėjo atsisakyti visų gėrybių.
Jis išėjo į darbą, o Jurgita liko namuose viena. Ji derino ir darbą, ir namų ruošą. Taip norėjo vyras. Gerai, kad užsiimti reklama galima ir nuotoliu.
Į duris pabeldė. Priešais Jurgitą stovėjo kostiumuotas vyriškis. Jis be ceremonijų stumtelėjo šeimininkę ir su batais nuėjo į virtuvę.
– Jums tereikia pasirašyti dokumentus, daugiau nieko,- pasakė jis.
– Kokie popieriai? Jūs advokatas? Vyras nieko nesakė,- sutrikusi pasakė Jurgita.
Paskui ji pažvelgė į popierius, pasak jų, jai priklausė butas bendrabutyje. Tik Jurga negalėjo suprasti, koks butas? Juk jie nieko nepirko.
Ji paskambino vyrui ir išgirdo tokį atsakymą:
– O ko tu norėjai? Tu save veidrodyje matei? Suplyšusiu chalatu, tik duoną kepti ir temoki. Kam ji išvis reikalinga? Atlaisvink butą. Aš turiu metukų sūnų, jam reikia tėvo visą parą, o ne kartą per savaitę.
Jurga susirinko daiktus, ant galinės sėdynės padėjo duonkepę. „Duona mano jam nepatinka“,- tik ir murmėjo ji. Dokumentus ji pasirašė, atsisakydama visko,ką jie užgyveno kartu.
Mato nuomone, ji nieko nedarė visus tuos metus, dirbo tik jis, todėl ir pretenduoti jai nėra į ką.
Jurgita užėjo į bendrabutį. Viskas pasirodė ne taip blogai. Vienas kambarys, virtuvė keturiems šeimininkams ir toks pat sanitarinis mazgas. Jurga numetė pledą ant senos sofos ir apsižliumbė. Taip ji pragulėjo dvi dienas, o paskui pagalvojo, kad gali atvažiuoti vyras.
O jei Matas pamatys mane tokios būklės, pagalvojo Jurgita. Ji rado savyje jėgų nueiti į virtuvę. Ten buvo moteris su dviem vaikais ir vyriškis. Moteris pažvelgė į Jurgitą ir iškart viską suprato.
– Vyras metė? Aš irgi tokios būsenos buvau, tik štai vaikai neleido pilnai panirti į depresiją,- pasakė kaimynė.
Ji pavaišino Jurgą blyneliais ir tik dabar Jurgita suprato, kad dvi dienas nieko nevalgė.
Ji pagalvojo, kad gyvenimas nesibaigė, kad kaimynė teisi, reikia suimti save į rankas ir veikti. Sekančią dieną Jurgita patraukė į baldų parduotuvę. Jos kambaryje atsirado naujas remontas, nauja sofa, kompiuterio stalas ir spinta.
Ji ir virtuvei nupirko gražių dažų, kad pakeistų spintelių spalvą, taip pat nupirko naujas rankenėles. Kaimynė tik stebėjosi, kaip pasidarė gražu.
Paskui Jurgita išsitraukė savo senus receptus, kurie dėl kažkokių priežasčių nepatiko jos vyrui.
Ir galima pasakyti, pradėjo viską nuo pradžių. Taip pat pradėjo gaminti sūrį. Atsirado pastovių pirkėjų, paskui gamyba išsiplėtė, atsirado mini sūrinė. Pinigų verslui davė kaimynas.
„Aš butui taupiau, bet su malonumu dalyvausiu tavo projekte, laikau jį pelningu“.
Kaimynas pasirodė teisus, verslas ėjosi puikiai. Po kurio laiko Jurgita, kaimynas ir moteris, palaikiusi ją pirmomis dienomis, persikėlė į atskirus butus. Visi trys buvo pilnateisiai verslo partneriai.
O dar po kurio laiko kaimynas pasipiršo Jurgitai:
– Jurga, seniai esu tave įsimylėjęs ir svajoju, kad tu būsi mano ir pagimdysi man vaikų,- pasakė jis.
Jurga sutiko, ji irgi pamilo šį žmogų.
Jurgita sutiko buvusį vyrą mažųjų sūrinių savininkų susirinkime. Ir konkursą laimėjo Jurgita. O buvęs sutuoktinis žiūrėjo į ją svilinančiu žvilgsniu.
Jo reikalai buvo prasti, tiek darbe, tiek namie. Žmona norėjo brangių dovanų, kaip ir sūnus.
O štai namų ruoša naująją sutuoktinę nelabai domino, nepadėjo ji ir versle. O štai Jurga buvo laiminga. „Tai bjaurybė“- galvojo Matas. Jis suklydo.
O ką jūs galėtumėte pasakyti Jurgitos vyrui? Ko palinkėtumėte pačiai Jurgitai?
