– O tau tegu motina perka! – atsakė mano sūneliui anyta, kai šis paprašė pavaišinti ledais

Su vyru susipažinau, kai mokiausi paskutiniame universiteto kurse. Jis iškart pakerėjo mano širdį savo žavesiu ir charizma. Pradėjome susitikinėti, paskui jis pasipiršo.

Su vyru gyvenome atskirai nuo tėvų, abu dirbome, taupėme nuosavam butui, su vaikais nusprendėme palaukti. Paskui Antaną paaukštino. Tada ir nusprendėme, kad atėjo laikas vaikučiams. Pirmoji gimė dukra Smiltutė, o po dviejų metų – sūnelis Vytukas. Dabar vaikams 6 ir 4 metai.

Anyta dėl mano dukros kaip be galvos. Vaikštinėja su ja, perka daugybę dovanų, pildo visus jos kaprizus. Tačiau Vytuko Inga kažkodėl nemyli. Ir kuo vyresnis darosi sūnus, tuo stipresnė nemeilė jam.

Prieš porą mėnesių atėjome pas anytą į svečius. Inga išėjo mūsų pasitikti. Iškart apkabino dukrą, ėmė čiulbėti: „Kas pas mus atėjo? Smiltelė! Anūkėlė mano mylimiausia, gražuolė mano! Eikš greičiau, močiutė nupirko tavo mėgstamų pyragaičių“.

Į sūnų tik dėbtelėjo, nepatenkinta pasakė: „Fu, Vytai, vėl purvinais batais! Ką, visą purvą iš gatvės nusprendei mums namo partempti?!“ Iš tiesų sūnaus batukai buvo švarūs, jis juos kruopščiai nusiplovė balutėje prieš laiptinę.

Kartais mes prašydavome Ingos pabūti su vaikais. Ji visada sakė: „Aš juk nebejauna. Smiltelę, žinoma, pasiimsiu pas save, tegu net nakvoti pasilieka, o Vytą tegu Lina veda pas savo tėvus“. Noriu pastebėti, kad mūsų sūnelis ramus, nekonfliktiškas ir paklusnus.

Prieš savaitę vyras pasiūlė: „Nagi, nueikime rytoj pas mamą, aplankykime ją“. Pasakiau, kad man nesinori, tačiau vyras reikalavo. Atėjome į svečius, išgėrėme arbatos. Anyta iš šaldiklio ištraukė 3 porcijas ledų. Vieną davė Smiltutei, antrą – mano vyrui, o trečią pasiėmė sau. Vytukas gailiomis akytėmis pažiūrėjo į močiutę ir paprašė: „O galima ir man ledų?“ Į ką ji griežtai atsakė: „O tau tegu mama perka“.

Šito kęsti aš nebegalėjau. Tai, kad ji manęs nemyli, aš žinau seniai, tačiau savo vaiko skriausti aš neleisiu! Pašokau, greit aprengiau vaiką ir pasakiau, kad šių namų slenksčio nebeperžengsime. Į tai anyta atšovė: „Na ir laimingo kelio, nieko prievarta nelaikome“. Išbėgome į lauką ir iš nuoskaudos abu verkiame.

Vyras su dukra mus pavijo. Antanas atidavė savo ledus sūnui. Vytautas nurimo. Ir esmė čia juk ne leduose, kurių, žinoma, aš galiu sūnui nupirkti, esmė pačiame elgesyje su mumis.

Vakar Inga paskambino vyrui ir pakvietė jį su Smiltute į savo jubiliejų. Kaip ji išsireiškė, „atšvęsime siaurame šeimos rate“. T.y., mes su Vytuku į tą šeimos ratą neįeiname. Tai buvo paskutinis lašas. Antanas pasakė, kad niekas iš mūsų pas ją neateis ir liepė anytai rinktis: arba su visais elgiasi vienodai, arba tegu pamiršta apie mūsų egzistavimą. Ir numetė ragelį.

Tačiau skaudžiausia, kad Vytukas, nepaisydamas tokio elgesio, myli močiutę ir siekia jos visa širdimi. Mūsų berniukas geras ir atviras. Kasdien klausinėja:

„Na kada gi jau eisime pas babą?“, o aš nežinau, ką jam atsakyti. Nes pati nesuprantu, kaip galima mylėti vieną anūką ir visiškai nepakęsti kito? Kaip meilė gali šitaip rinktis? Nuo ko tai priklauso? Ir kaip toliau elgtis susiklosčiusioje situacijoje? Šiuo metu neturiu atsakymų į šiuos klausimus.