Paklausiau sūnaus, kodėl jis, būdamas 39-erių, neveda ir net vaiko neturi ne santuokoje. Jo atsakymas privertė mane susimąstyti apie gyvenimą

Ši situacija nutiko mano pažįstamai, kuri leido man papasakoti ją jums. Galbūt jūs galėsite ką nors patarti ar pateikti pavyzdžių iš savo asmeninės patirties.

„Dabar mano sūnui 39, o man 69. Mes su vyru labai norėjome vaikų, tačiau aš ilgą laiką negalėjau pastoti. Todėl pagimdžiau jį vėlai pagal tuometį supratimą. Kai tik aš sužinojau apie nėštumą, tai jau pradėti pergyventi dėl to, ar aš spėsiu sulaukti anūkų.

Nes supratau, kad kol sūnus užaugs, gaus aukštąjį išsilavinimą, padarys kokią nors karjerą, tai aš jau būsiu labai sena. O aš taip nenorėjau būti sena močiute, juk aš svajojau, kad galėsiu su anūkais žaisti aktyvius žaidimus, nuvesti ir pasiimti juos iš mokyklos.

Ir štai viskas, ko aš bijojau, išsipildė. Dabar mano sūnui jau 39. Merginos jis neturi, bent jau pastovios,o ir vesti jis nenori, o tuo labiau turėti vaikų. Aš net paprašiau jo turėti nesantuokinį vaiką, kad nors tapčiau močiute.

Aš žinau, kad iš mano pusės tai labai egoistiška ir neteisinga, juk normali motina neturi taip kalbėti. Tačiau man taip skaudu, kad aš nežinau, ką toliau daryti.

Vakar aš vėl nusprendžiau paklausti sūnaus dėl jo asmeninio gyvenimo ir ar jis dėl to nepergyvena.

Štai ką jis man atsakė:

„Mama, aš jau suaugęs žmogus. Ačiū dievui, man 39. Tačiau visgi ne toks ir suaugęs, kaip atrodo, juk aš iki šiol gyvenu su tavimi. O tu mane išauklėjai taip, kad aš iki šiol priklausau nuo tavęs ir tavo priežiūros. Kartais man atrodo, kad aš vedęs tave! Tu skalbi, gamini, tvarkai.

Man labai patogu gyventi su tavimi. Tai kam man dar kažko reikėtų? Būti savarankišku tu manęs nemokei. O dabar mokytis aš nenoriu, juk aš įpratau taip gyventi ir jaučiuosi labai patogiai. Todėl aš net įsivaizduoti negaliu, kad kažkas manimi galėtų taip rūpintis. Taip, niekas.

Visas moteris, kurias aš turėjau, aš visada lyginau su tavimi. Ir nė viena jų manęs taip nemylėjo ir nesirūpino manimi. Todėl aš neįsitikinęs, kad man kažko reikia, išskyrus tave. O vietoj anūkų įsigyk kačiuką ar šuniuką. Ir nepristok.“

Po jo žodžių aš ėmiau galvoti, ką aš padariau ne taip. Aš tik norėjau kaip geriau. Jis buvo labai lauktas vaikas ir galima sakyti stebuklas.

Viską dariau dėl jo. Rūpinausi dėl kiekvienos smulkmenos, nenorėjau, kad jis pavargtų ar persidirbtų. Nuėjo dirbti, o aš jam pusryčius, vakarienes ruošiau, marškinius lyginau.

O galiausiai išėjo, kad pati ir esu kalta. Viskas, apie ką svajojau, akimirksniu dingo. Skaudu ir apmaudu, net kvėpuoti sunku. Nežinau, ką dabar daryti ir kaip elgtis. Dabar aš viską permąsčiau ir supratau, kad taip globoti vaikino negalima.

Reikėjo išauginti iš jo savarankišką žmogų. Tačiau vėlu apie tai kalbėti. Patarkite, prašau, kas tokioje situacijoje gali padėti? Galbūt kas nors turi asmeninės patirties tokiu klausimu“.

Štai ką man papasakojo pažįstama.

Pati nežinau, ką patarti. Juk 39-erių žmogų pakeisti, man rodos, neįmanoma. Jis suaugęs žmogus, kuris turi savo principus, požiūrį. Ir aš abejoju, kad jis ras tokią moterį, kuri galės pakeisti motiną. O jei ir atsiras, tai mama ir sugriaus santuoką savo pavydu.

Ši situacija nutiko mano pažįstamai, kuri leido man papasakoti ją jums. Galbūt jūs galėsite ką nors patarti ar pateikti pavyzdžių iš savo asmeninės patirties.

„Dabar mano sūnui 39, o man 69. Mes su vyru labai norėjome vaikų, tačiau aš ilgą laiką negalėjau pastoti. Todėl pagimdžiau jį vėlai pagal tuometį supratimą. Kai tik aš sužinojau apie nėštumą, tai jau pradėti pergyventi dėl to, ar aš spėsiu sulaukti anūkų.

Nes supratau, kad kol sūnus užaugs, gaus aukštąjį išsilavinimą, padarys kokią nors karjerą, tai aš jau būsiu labai sena. O aš taip nenorėjau būti sena močiute, juk aš svajojau, kad galėsiu su anūkais žaisti aktyvius žaidimus, nuvesti ir pasiimti juos iš mokyklos.

Ir štai viskas, ko aš bijojau, išsipildė. Dabar mano sūnui jau 39. Merginos jis neturi, bent jau pastovios,o ir vesti jis nenori, o tuo labiau turėti vaikų. Aš net paprašiau jo turėti nesantuokinį vaiką, kad nors tapčiau močiute.

Aš žinau, kad iš mano pusės tai labai egoistiška ir neteisinga, juk normali motina neturi taip kalbėti. Tačiau man taip skaudu, kad aš nežinau, ką toliau daryti.

Vakar aš vėl nusprendžiau paklausti sūnaus dėl jo asmeninio gyvenimo ir ar jis dėl to nepergyvena.
Štai ką jis man atsakė:

„Mama, aš jau suaugęs žmogus. Ačiū dievui, man 39. Tačiau visgi ne toks ir suaugęs, kaip atrodo, juk aš iki šiol gyvenu su tavimi. O tu mane išauklėjai taip, kad aš iki šiol priklausau nuo tavęs ir tavo priežiūros. Kartais man atrodo, kad aš vedęs tave! Tu skalbi, gamini, tvarkai. Man labai patogu gyventi su tavimi. Tai kam man dar kažko reikėtų? Būti savarankišku tu manęs nemokei.

O dabar mokytis aš nenoriu, juk aš įpratau taip gyventi ir jaučiuosi labai patogiai. Todėl aš net įsivaizduoti negaliu, kad kažkas manimi galėtų taip rūpintis. Taip, niekas.

Visas moteris, kurias aš turėjau, aš visada lyginau su tavimi. Ir nė viena jų manęs taip nemylėjo ir nesirūpino manimi. Todėl aš neįsitikinęs, kad man kažko reikia, išskyrus tave. O vietoj anūkų įsigyk kačiuką ar šuniuką. Ir nepristok.“

Po jo žodžių aš ėmiau galvoti, ką aš padariau ne taip. Aš tik norėjau kaip geriau. Jis buvo labai lauktas vaikas ir galima sakyti stebuklas. Viską dariau dėl jo. Rūpinausi dėl kiekvienos smulkmenos, nenorėjau, kad jis pavargtų ar persidirbtų.

Nuėjo dirbti, o aš jam pusryčius, vakarienes ruošiau, marškinius lyginau. O galiausiai išėjo, kad pati ir esu kalta. Viskas, apie ką svajojau, akimirksniu dingo. Skaudu ir apmaudu, net kvėpuoti sunku. Nežinau, ką dabar daryti ir kaip elgtis.

Dabar aš viską permąsčiau ir supratau, kad taip globoti vaikino negalima. Reikėjo išauginti iš jo savarankišką žmogų. Tačiau vėlu apie tai kalbėti. Patarkite, prašau, kas tokioje situacijoje gali padėti? Galbūt kas nors turi asmeninės patirties tokiu klausimu“.

Štai ką man papasakojo pažįstama.

Pati nežinau, ką patarti. Juk 39-erių žmogų pakeisti, man rodos, neįmanoma. Jis suaugęs žmogus, kuris turi savo principus, požiūrį. Ir aš abejoju, kad jis ras tokią moterį, kuri galės pakeisti motiną. O jei ir atsiras, tai mama ir sugriaus santuoką savo pavydu.