Pamotė surengė savo linksmą vakarėlį tą pačią dieną, kai nebeliko mano mamos. Man buvo iki skausmo apmaudu, ir aš parinkau jai bausmę, kuri išmokys ją gerbti mano velionę mamą…

Mama mirė nuo vėžio prieš dvejus metus. Jai buvo keturiasdešimt devyneri. Viskas įvyko per greitai. Pavasarį mes dar ginčijomės dėl buitinių smulkmenų, o rudenį slaugė iš hospiso mokė mane, kaip tinkamai leisti skausmą malšinančius vaistus. Laikiau jos ranką, kai ji mirė.

Jos geriausia draugė neatsirado iš niekur. Ji visada buvo šalia. Dirbo su mama, sėdėjo mūsų virtuvėje, gėrė iš mūsų puodelių, aptarinėjo darbą. Kai mama susirgo, ji ją apkabino ir sakė, kad viskas tikrai bus gerai. Bet kartais pagaudavau keistą mamos žvilgsnį, kai telefono ekrane pasirodydavo jos vardas. Tuomet nesupratau, ką tai reiškia.

Po laidotuvių tėtis tarsi nustojo gyventi. Jis stovėjo virtuvėje su tuščiu puodeliu ir iš jo negėrė. Sėdėjo priešais išjungtą televizorių. Bandžiau išlaikyti namus “plačiajame uoste”, bet viskas atrodė beprasmiška.

Ir tada draugė ėmė lankytis vis dažniau. Iš pradžių tai atrodė normalu. Ji atnešdavo maisto, padėdavo tvarkytis, kalbėdavosi su tėčiu. Paskui pokalbiai ėmė ilgėti. Paskui ji ėmė pasilikti iki vėlaus vakaro. Girdėjau, kaip juokiasi tėtis. Jis nesijuokė nuo laidotuvių.

Mažiau nei po metų ji persikėlė pas mus. Po to buvo mažos vestuvės kieme. “Santūrios ir pagarbios”, kaip sakė tėtis. Ji vilkėjo šviesią suknelę ir šypsojosi tarsi kažką laimėjo.

Nuo pirmos dienos ji pradėjo šalinti mamos daiktus. Išėmė nuotraukas nuo sienų. Saugojo rūbus į dėžes. Sakė, kad sielvartas turi galiojimo laikotarpį. Kad mama nenorėtų, jog mes įstrigtume praeityje. Kartą ištraukė man iš rankų mamos seną puodelį ir pasakė, kad gedulas neturi virsti regimiu kentėjimu.

Aš tylėjau. Tėvo vardan.

Viena vieta, kur ji neėjo, buvo senas tvartelis už namo. Mama laikė ten popierius, bylas, dokumentus. Viską tvarkingai užrašė. Ji visada sakydavo, kad popierius yra patikimesni nei žmonės.

Kai artėjo pirmosios jos mirties metinės, planavau ramų vakarą. Žvakė. Nuotrauka. Tyluma.

Grįžau namo anksti ir muziką girdėjau dar gatvėje. Svetainėje buvo vakarėlis. Garsus juokas, vynas, nepažįstami žmonės. Svečiai laikė mamos krištolinius taurelius, kuriuos ji ištraukdavo tik per šventes.

O pati pamotė vilkėjo mamos tamsiai mėlyna suknele.

Ji mane pamatė, pakėlė taurę ir pasakė, kad mes švenčiame gyvenimą, o ne mirtį. Kad užtenka gyventi praeityje.

Tuo metu vienas iš jos svečių numetė taurę. Paskui antrasis. Krištolas išsisklaidė ant grindų. Ji gūžtelėjo pečiais ir pasakė, kad tai tik daiktai.

Viduje kažkas tapo šalčiu.

Aš išėjau laukan ir nuėjau prie tvartelio.

Gilumoje stovėjo metalinė spintelė. Mama kartą parodė, kur yra raktas. Pasakė, kad tik jei tikrai prireiks.

Aš atidariau spintelę. Viduje buvo metalinė dėžutė. Joje – dokumentai.

Mama pakeitė testamentą prieš šešis mėnesius iki mirties. Namas buvo užrašytas man. Visiškai. Ir buvo aiškiai išdėstyta sąlyga: jei tėtis susituokia su jos drauge, ta negauna jokių teisių į namą. Nei dalies. Nei gyvenimo. Nieko.

Po testamentu guli atspaudai laiškų. Žinutės tarp tėčio ir tos moters dar prieš mamos būklė pablogėjo. Susitikimai, užuominos, pokalbiai. Mamos pastabos paraštėse. Ji žinojo. Ir vis tiek tylėjo.

Padariau kopijas ir grįžau į namus.

Muzika dar skambėjo. Priėjau ir išjungiau kolonėlę. Kambaryje pasidarė tylu.

Tėčiui perdaviau bylą su dokumentais. Jis pradėjo skaityti. Iš pradžių lėtai. Paskui greičiau. Jo veidas pabalo.

Ji bandė juoktis. Sakė, kad tai kvailystės. Kad viską neteisingai supratau.

Tačiau parašai ir antspaudai nesiginčija.

Aš ramiai pasakiau, kad namas teisiškai mano. Ir kad po šio vakaro ji yra čia be gyvenimo teisės.

Žmonės pradėjo greitai rinktis ir išeiti. Ant stalų liko vynas. Sudaužytas krištolas spindėjo ant grindų.

Per dvi savaites ji išsikraustė. Iš pradžių buvo ašaros. Tada kaltinimai. Tada bandymai spausti per giminaičius. Bet dokumentai buvo mano pusėje.

Namas tapo tyliu. Tėtis vaikščiojo po kambarius tarsi matytų juos pirmą kartą. Kartais girdėdavau, kaip jis atidaro dėžutes tvartelyje ir skaito mamos užrašus.

Per antrąsias metinės aš pagaliau padariau tai, ką norėjau iš pat pradžių. Padėjau mamos nuotrauką ant virtuvinio stalo. Uždegiau žvakę. Paėmiau vieną išlikusį krištolinį taurelį, kurio ji nespėjo sudaužyti. Įpyliau truputį vyno.

Pakėliau taurę ir tyliai pasakiau: “Išsaugojau jį”.

Pirmą kartą per dvejus metus tyla namuose nebuvo tuštuma, o ramybė.

Pasakykite atvirai: ar lauktumėte tinkamo momento, kad tiesa ištartų viską pati, ar surengtumėte skandalą tą patį vakarą?