Pas kirpėją atėjo įvairių žmonių, bet jis neėmė iš jų užmokesčio. Ir štai kas nutiko paskui…

Kartą pas kirpėją atėjo gėlių pardavėjas. Kai meistras baigė kirpimą, ir atėjo eilė atsiskaityti, jis pasakė „aš neimsiu iš jūsų pinigų, kadangi iki savaitės pabaigos aš dirbu nemokamai, bendruomenės tikslais, taip sakant.“Gėlių pardavėjas pasakė „ačiū“ ir išėjo. Sekančią dieną, kai kirpėjas atėjo į darbą, jis rado prie durų raštelį su dėkingumo žodžiais ir didžiulę puokštę nuostabių rožių.

Po kurio laiko pas kirpėją atėjo konditeris. Po kirpimo, kai konditeris jau ruošėsi mokėti už jam padarytą paslaugą, kirpėjas pasakė „aš neimsiu iš jūsų pinigų, kadangi iki savaitės pabaigos aš dirbu nemokamai, bendruomenės tikslais.“ Konditeris nusišypsojo ir išėjo. O sekančią dieną kirpėjas rado prie durų raštelį su dėkingumo žodžiais ir dešimtį aromatingų pyragaičių.

Sekantis pas kirpėją atėjo senatorius. Kai jis įkišo ranką į kišenę pinigų, kirpėjas pasakė jam tą patį, ką ir kitiems klientams: „Aš nepaimsiu iš jūsų pinigų, todėl kad iki savaitės pabaigos aš dirbu nemokamai, bendruomenės tikslais“. Senatorius apsidžiaugė ir išėjo.

Sekančią dieną, kai kirpėjas atėjo į darbą, jo jau laukė 3 senatoriai, dešimtis deputatų, dar daugiau jų padėjėjų, miesto meras, keli valdininkai, mero sekretorius, mero žmona ir penki vaikai – visi atėjo nemokamai apsikirpti.
Būtent čia ir yra pagrindinis skirtumas tarp mūsų – eilinių žmonių – ir tų „didingųjų“ , kurie visus mus valdo.

Informacija šiame straipsnyje pagrįsta nepatvirtintais šaltiniais iš interneto, neturi tikslo klaidinti skaitytojų ir yra išskirtinai pramoginio pobūdžio.

You cannot copy content of this page