Pasakykite, ar aš pasielgiau teisingai? Anyta pardavė savo sodybą, kad padėtų dukrai finansiškai, o dabar mūsų sodyboje nustatinėja savo taisykles

Mano anyta nori viską suspėti… Savo sodybą ji pardavė, nes dukra įkalbėjo, o dabar lenda į mūsų su savo taisyklėmis. Bet čia ji apsiriko.​

Kai su vyru taupėme pradiniam įnašui būstui, anyta tik atsidusdavo, sakydama: „Kaip jums sunku, bet nieko, vėliau bus lengviau.“ Tai buvo visa pagalba, kurios sulaukėme iš vyro mamos.​

Nieko tokio, tris metus taupėme pirmajam įnašui, dabar turime butą, mokame paskolą. Prieš dvejus metus mama perrašė man savo sodybą, nes jai jau buvo sunku pačiai ją prižiūrėti, o parduoti gaila – tėvas statė. Be to, sodyba puiki: geras namas, tvarkingas sklypas.​

Dabar anyta pradėjo lankytis mūsų sodyboje. Savo ji pardavė, nes dukra ruošėsi tekėti, reikėjo ir vestuves surengti, ir pinigų butui duoti. Juk kaip gi jos mergaitė kankinsis, kol sutaupys nuosavam būstui.​

Man iš karto buvo aišku, kas šeimoje yra numylėtinis, o kas – ne. Kai sūnus dirbo dėl buto, mamai tai nerūpėjo, o dukrai vos pagalvojus apie sunkumus, mama jau skubėjo parduoti sodybą.​

– Tau gerai, tu ištekėjusi už mano sūnaus, jis patikimas. O dukrai su vyru taip nepasisekė, – lingavo galvą anyta.​

Bet gerai, palikime jos dukrą. Kalba apie gudrią anytą, kuri jau nuo žiemos atsidusdavo, kad vasarą mieste jai sunku: čia tvanku, trūksta oro, užterštumas ir karštis labiau jaučiasi nei gamtoje.​

Vyras suprato, kad mama taikosi į mūsų sodybą. Bet aš toliau apsimečiau, kad nieko nesuprantu… O gal suveiks?​

Tačiau anyta pavasariop nusivylė nesulaukusi kvietimo į mūsų sodybą, todėl pati ėmėsi aktyviai kviestis. Esą ji ir namą prižiūrės, ir sodinukais pasirūpins, ir apskritai sukurs „buvimo efektą“, kad niekas nesugalvotų į sodybą įsilaužti.​

Man tokie pasiūlymai nepatiko. Sodinukais pati pasirūpinsiu, namo prižiūrėti nereikia – jis tiek metų stovėjo ir niekas jo nelietė. Šalia gyvena kaimynai ištisus metus, todėl nėra ko bijoti. Ir tikrai man nereikia anytos „buvimo efekto“.​

Tačiau galiausiai ji mus įkalbėjo, ir mes sutikome, kad vyro mama vasarą gyventų mūsų sodyboje. Bet iš karto jai pasakiau, kad ji ten ne šeimininkė, o viešnia, todėl tikiuosi atitinkamo elgesio.​

Tuomet anyta linktelėjo, patikino, kad viską supranta, bet iš tikrųjų ji nusprendė po truputį daryti taip, kaip jai reikia. Pradėjo nuo pertvarkymo namuose. Esą pas mane viskas nepatogiai sudėta ir išdėstyta. Ji padarė geriau.​

Bet man nereikia, kad būtų „geriau“, man reikia, kad būtų taip, kaip buvo. Tai anytai pasakiau ir primygtinai paprašiau viską grąžinti į vietą iki kito mano apsilankymo. Anyta paburbėjo, bet padarė.​

Po to ji ėmėsi sklypo. Iškasė veją prieangyje, nes nusprendė, kad ten bus gėlynas. Oi, nebus, gerbiama vyro mama. Atvykau, pasakiau, kad viską užkastų ir grąžintų į pradinę būseną.​

Ji bandė piktintis, kvietė sūnų į pagalbą, bet jis pasakė, kad tai mano sodyba, ir aš čia šeimininkė. Jei mamai kas nors nepatinka, jis ją parveš namo. Anyta nutilo.​

O praėjusį savaitgalį anyta pareiškė, kad jos dukra nusprendė mūsų sodyboje švęsti savo gimtadienį. Ir kalbėjo taip, lyg viskas jau būtų nuspręsta. Pasirodo, ji atvyko, apžiūrėjo viską, patvirtino ir nusprendė, kad šventei čia būti.​

Aš iš pasipiktinimo net pašokau. Koks dar gimtadienis mano sodyboje be mano žinios? Žinoma, viskas atšaukiama. Dar ko betrūko. Tegul nuomojasi sodybą, eina į kavinę arba pagaliau perka savo, bet manoje su savo svečiais jai nėra ką veikti.​

Anyta supyko, ėmė piktintis, prašyti sūnaus užtarti seserį, perkalbėti mane, juk nieko ypatingo svainė nereikalauja. Mes su vyru vienbalsiai pasakėme „ne“, ir iki savaitgalio pabaigos anyta su mumis nekalbėjo.​

Aš atėmiau iš jos raktus, ir į miestą ji išvyko su mumis. Man gana! O kaip jūs manote, ar teisingai pasielgiau?