Pasiėmiau savo pagyvenusią mamą gyventi pas mane. Dabar gailiuosi, o grąžinti jos atgal jau nebegaliu. Ir prieš pažįstamus gėda

Šiandien noriu pasidalinti gana asmeniška istorija. Man reikia protingo patarimo, kad žinočiau, kaip elgtis toliau.

Kiekvienas žmogus turi savo problemų. Turime išmokti ne teisti žmones, o jiems padėti tada, kai jiems atrodo, kad išeities nėra. Mes niekada nežinome, ar panašiai nenutiks ir mums.

Pasiėmiau savo pagyvenusią mamą gyventi pas mane. Tuo metu mamai jau buvo 80 metų. Ji anksčiau gyveno kaime, bet jai vienai ten tapo per sunku. Prasidėjo sveikatos problemos, ir aš nusprendžiau ją pasiimti pas save. Vis dėlto, neįvertinau, kaip stipriai pasikeis mano gyvenimas.

Iš pradžių viskas klostėsi neblogai. Mama gyveno bute ir pagarbiai žiūrėjo į namų ūkio taisykles. Ji netgi stengėsi pernelyg nesirodyti – šeimininkaudavo tik savo kambaryje. Sukūriau jai labai patogias sąlygas, todėl išeiti reikėjo tik į vonią, tualetą ir virtuvę. Stengiausi viską padaryti kaip reikiant.

Be to, griežtai stebėjau mamos mitybą. Jai gaminau tik sveiką maistą, nes gydytojai rekomendavo laikytis dietos. Natūralu, kad visus vaistus pirkau už savo pinigus – kokia gi ten jos pensija.

Bet po kelių mėnesių mamai pabodo nuobodus miesto gyvenimas. Ji pradėjo nustatinėti savo taisykles ir provokuoti mane į konfliktus. Vieną kartą nesutvarkiau, kitą kartą neparuošiau, dar kitą kartą nenupirkau. Žodžiu, viskas buvo ne taip. Be to, nuolat man spaudė gailestį ir manipuliavo savo būkle. Sakė, kad jai buvo geriau kaime nei mano bute.

Stengiausi neatsiliepti į mamos nuotaikų pokyčius iki paskutinio. Bet mano kantrybė trūko, pavargau nuo nuolatinio ginčų ir skandalų. Tiek, kad pradėjau vartoti raminamuosius ir po darbo nebenoriu grįžti namo.

Grąžinti mamą atgal į kaimą nėra galimybė. Be to, ji ten neišgyventų. Ir dar pažįstami pradėtų mane smerkti.

Kaip matote, situacija nėra lengva. Esu be jėgų ir nežinau, kaip toliau gyventi su mama viename bute.

Kaip susitvarkyti su jos užsispyrimu? Ką padaryti, kad ji nurimtų?

Ar jūsų gyvenime yra buvę panašių situacijų? Ką reikia padaryti, kad galėtumėte taikiai gyventi su pagyvenusiais giminaičiais?

Kaip ištverti jų sudėtingą charakterį ir neišprotėti?