Po skyrybų išvažiavau dirbti į Angliją ir pirmąkart namo grįžau tik po 10 metų – ir labai dėl to pasigailėjau

Greitai bus metai, kai grįžau į namus, kuriuose nebuvau visus dešimt metų. Tiek laiko praleidau Anglijoje — ne iš gero gyvenimo, o po skaudžių skyrybų. Išvažiavau tiesiai iš sugriautos šeimos, su vienu lagaminu ir tikslu užsidirbti tiek, kad sūnui būtų lengviau nei man.

Anglijoje pamačiau ne tą šalį, kurią rodė internetuose. Ne tas baltas tvoras ir žalius parkus. Mano realybė buvo kita — pigus kambarys su šalta virtuve, darbas, po kurio vakarais guli ir jauti, kaip kaulai tarsi ūžia. O dar ta tyla… Kai neturi artimųjų, draugų, neturi žmogaus, su kuriuo galėtum pasidalinti bent su paprastu „kaip laikaisi?“.

Tik vėliau atsirado geri žmonės, kurie padėjo ištverti. Bet pirmi metai buvo tokie, kad net dabar, prisiminusi, pajuntu, kaip gniaužia gerklę.

Kiekvieną mėnesį siunčiau pinigus sūnui. Ne trupinius — didžiąją dalį savo atlyginimo. Tuo metu jam buvo 23-eji. Galvojau — vyras jau, subrendęs, atsakingas. Aš tikėjau, kad jis iš tų pinigų sutvarkys butą, pasamdys meistrus, nupirks medžiagas. Įsivaizdavau, kaip grįšiu į atnaujintus namus ir giliai įkvėpsiu: „Štai. Nebuvo veltui.“

Per tą laiką sūnus subrendo savaip — rado žmoną, susilaukė vaikų. Kiekvieną kartą žiūrėjau į jų nuotraukas ir šypsojausi: štai mano berniukas tapo tėvu. Vis galvojau: jis ne toks kaip jo tėvas. Jis kitoks. Geresnis.

Aš irgi gyvenau. Tik per atstumą. Susirašinėjau su buvusiu klasioku — žmogumi, kuriam kažkada jausdavau kažką daugiau, nei pati sau leisdavau pripažinti. Jis tapo našliu, o mano jausmai, kuriuos kažkada buvau giliai užkasusi, lėtai atgijo. Ir žinot, kas mane labiausiai sujaudino? Tas faktas, kad būtent jis, o ne mano vaikai, laukė manęs oro uoste. Jis stovėjo, su gėlėmis rankose, drovia šypsena ir akimis, kurios sakė: „pagaliau tu čia“.

Sūnus su marčia „labai skubėjo“. Bet aš supratau — jie turėjo kitokį interesą.

Kai pirmą kartą po dešimtmečio įėjau į savo butą, iš karto supratau: jį pakeitė iki neatpažįstamumo. Stilingas remontas, nauja technika, nauji baldai… ir naujas automobilio raktelis ant stalo. Sūnus puolė teisintis, prašytis, sakyti „mama, nepyk“, „neturėjau laiko“, „užsisukau“.

Ir tada, tarsi užuolaida nukrito nuo akių. Supratau, kad iš mano siunčiamų pinigų buvo nupirkta bent pusė to, ką mačiau. Mano pinigai buvo ir remontas, ir mašina, ir jo „laikinas nedarbas“.

Jis gulėjo ant mano nugaros, o aš net to nejaučiau, nes per daug tikėjau savo vaiku.

Bet skaudžiausia buvo tai, kad jis neprisipažino. Ne pasakė: „mama, man sunku“, o tiesiog metų metus gyveno iš manęs ir laukė, kol grįšiu, kad išgautų dar daugiau. Jis net planavo „iškeisti mano butą į didesnį“, tikėdamasis, kad aš duosiu pinigų.

Aš pasijutau ne mama, o bankas. Be emocijų. Be dėkingumo. Be pagarbos.

Surinkau daiktus ir išvykau pas žmogų, kuris ištiesė ranką be prašymų. Gyvenu dabar pas savo buvusį klasioką. Jis — su savo keistenybėmis, aš — su savo praeities randais, bet kartu mes jaučiamės gerai. Tikrai gerai. Jis gamina, rūpinasi, klausia, kaip aš jaučiuosi. To aš nebuvau gavusi labai seniai.

O sūnus? Per tuos metus paskambino gal keturis kartus. Tik kai reikėjo.
Neseniai paprašė prižiūrėti anūkus, nes „darbas atima daug laiko, o žmona nespėja“.

Aš atsisakiau.
Ne iš pykčio.
O iš nuovargio.

Anūkus man gaila, bet jie manęs ir neprisimins. Juos turi kas auginti.
O aš pagaliau turiu savo gyvenimą. Savo žmogų. Savo ramybę.

Ir kartais, vakarais, žiūrėdama į langą, aš savęs paklausiu — ar tikrai buvau bloga mama?
Bet gal tiesiog atėjo laikas pirmą kartą pagalvoti apie save.

Pasakykite man nuoširdžiai — ką jūs būtumėte darę mano vietoje?