Prieš išeidama iš gyvenimo, anyta užrašė man savo namą. Štai ką padarė šešuras, kai tai sužinojo…

Deja, šios istorijos pradžia nelabai gera. Buvau ištekėjusi 10 metų. Santuokoje niekada nebuvau laiminga. Visus tuos metus kenčiau vyro alkoholizmą, neištikimybę, amžinus barnius.

Mes gyvenome mažame kaimelyje, todėl nuo vyro nelabai turėjau kur pabėgti, išskyrus pas savo mamą. Vienu metu turėjau vilties, kad anyta galės kažkaip paveikti savo nevykėlį sūnų. Tačiau ji nieko nedarė.

Ji buvo užsiėmusi savo asmeniniu gyvenimu. Esmė tame, kad mano anyta ištekėjo antrą kartą ir jos vyras buvo žymiai jaunesnis už ją. Todėl jai pakako savų rūpesčių…

Ir galiausiai per 10 metų man atėjo suvokimas, kad be manęs pačios man niekas nepadės. Po eilinio barnio su girtu vyru aš visgi ryžausi paduoti skyryboms. Už tai mano anyta smarkiai įsižeidė. Pasakė, kad sūnus be šeimos suvis prapuls.

Ir ji neklydo. Netrukus viskas taip ir išėjo. Vyras prisigėrė ir per šalčius užmigo lauke. Jį rado ryte, kai jau nieko nebebuvo galima padaryti. Ir staiga paaiškėjo, kad namą, kuriame mes gyvenome, anyta užrašė man ir vaikams. Už tai aš jai labai dėkinga.

Šešuras žinojo mūsų istoriją. Ir po vyro mirties mus lankė. Padėdavo ūkyje, žaisdavo su vaikais. Mums buvo labai geras. Ir po dviejų metų man pasipiršo. Man jis irgi labai patiko.

Bet ką žmonės pagalvotų? Mes visgi gyvenome kaime, kur visi vienas kitą pažįsta. Ir šį poelgį jie tikrai pasmerktų. Tačiau svarbiausia, kad šiuo klausimu vaikai mane palaikė ir buvo pasiruošę pradėti naują gyvenimą.

Todėl mes pardavėme namą kaime ir išvykome į miestą pas mano naująjį vyrą. Pirmąkart per tiek metų aš išties laiminga, vyras nešioja mane ant rankų, myli mano vaikus, dirba ir aprūpina visą šeimą.