Senas pianinas parke atgijo po ilgo tylos laikotarpio – o vėliau paaiškėjo, kas naktimis juo groja

Miesto parko pačiame centre stovėjo senas pianinas. Jį kažkada pastatė gatvės muzikantams – ryškiai nudažė, padengė laku ir prikabino lentelę: „Groki, jei jauti“. Iš pradžių jis buvo populiarus, bet metams bėgant apie jį pamiršo. Dažai apsilupo, klavišai pagelto, keli iš jų užstrigdavo. Žmonės eidami pro šalį net nepasukdavo galvos.

Tačiau ankstyvą pavasarį parkas pradėjo skambėti muzika. Vakarais, artėjant vidurnakčiui, nuo pianino sklido tyliai atliekamos melodijos. Kartais jos būdavo paprastos, tarsi vaikiškas kūrinėlis, kartais sudėtingos ir liūdnos. Kai kas manė – tai įrašas iš garsiakalbio. Kiti tvirtino, kad tai gyvai atliekama muzika. Bet kiekvieną kartą, kai kas nors priartėdavo prie instrumento – ten nieko nebūdavo.

Gyventojai pradėjo apie tai diskutuoti internete: „Kas groja parke naktį?“, „Muzika su sapno prieskoniu“. Net vietos laikraščiai rašė apie tai. O vis dėlto paslaptis išliko neatskleista.

Ir štai vieną kartą Lija, netoliese gyvenanti studentė, nusprendė palaukti paslaptingojo muzikanto. Ji vėlai atėjo į parką, atsisėdo ant suoliuko priešais pianiną ir apsigaubė pledu. Laikrodis išmušė dvyliktą – ir pasigirdo muzika. Iš pradžių vos girdima, vėliau – ryškesnė. Ji atsistojo ir tyliai priartėjo prie pianino.

Prie instrumento sėdėjo paauglys. Užsimaukšlinęs gobtuvą, lieknas, įsitempęs. Jis jos nepastebėjo – buvo visiškai pasinėręs į grojimą. Jo rankos judėjo lengvai, bet tuo pačiu kartu skausmingai ir gražiai. Lija stovėjo tylėdama iki pat galo. Tada atsargiai priėjo ir tarė:

– Tai… Tu… Ačiū.

Berniukas krūptelėjo ir norėjo pabėgti, tačiau ji spėjo pridurti:

– Aš niekam nesakysiu. Tik jei pats panorėsi.

Jo vardas buvo Džėjus. Jam buvo penkiolika metų. Jis pats išmoko groti, remdamasis senais įrašais ir savo atmintimi. Pianiną jis atrado atsitiktinai – tai tapo vienintele vieta, kur jautėsi savimi.

Nuo tada jie pradėjo vakarais susitikti. Ji atsinešdavo arbatos, jis – muziką. Kartais jie tiesiog tyliai sėdėdavo kartu. Kartą Lija įrašė jo grojimą ir paskelbė internete. Be veido, be vardo – tik garsas. Vaizdo įrašas greitai tapo populiarus.

Kitą rytą, prieš pat saulėtekį, prie pianino priėjo parko darbuotojas. Vietoj pastabos jis paliko mažą indelį su užrašu: „Nakties meistrui“. Sekančią dieną dangtelis buvo pilnas monetų ir raštelių.

Dabar pianinas vėl tapo gyvas. Dienomis juo grodavo vaikai ir praeiviai. O naktimis… Naktimis jis dainuodavo Džėjaus balsu.

Nes net pamiršti daiktai gali atgimti. Reikia tik, kad kas nors juose išgirstų muziką.