Šiandien man 83 ir aš noriu pasidalinti su tavimi viena svarbia mintimi, kurią sužinojau per visą savo gyvenimą
Brangi Berta!
Šiandien man 83 ir aš noriu pasidalinti su tavimi viena svarbia mintimi, kurią sužinojau per gyvenimą. Tau dabar 60 ir aš būčiau buvusi laiminga, jei man kas nors būtų atsiuntęs tokį laišką prieš 23 metus…
Dabar aš vis dažniau skaitau ir vis rečiau šluostau dulkes. Sodyboje galiu sėdėti ištisas valandas verandoje ir mėgautis vaizdu – man dabar nusispjauti, kad lysvėje piktžolės. Aš vis dar dirbu, tačiau niekam nepatariu: laikas su šeima žymiai svarbesnis…
Gyvenimu reikia mėgautis, o ne šiaip „kentėti“ jį. Nuostabu, koks aiškus mano mąstymas tapo dabar, kai jau nieko nebeištaisysi…
Aš daugiau nebandau sutaupyti kiekvieno pirkimo metu. Visas gražiausias staltieses, servizus ir paklodes aš ėmiau naudoti kasdien, o ne „ypatingomis progomis“.
Kai einu į parduotuvę produktų, apsirengiu ką turiu gražiausio. Pastebėjau, kad kai geriau atrodai,žymiai lengviau išsiskirti su pinigais. Aš supratau, kad nereikia laukti „ypatingos progos“, kad pasinaudotum mėgstamiausiais brangiais kvepalais. Toks nuostabus jausmas: kvepėti, kai eini į banką ar polikliniką.
Manęs daugiau nepykdo visos tos smulkmenos, kurios taip dažnai gadindavo man nuotaiką anksčiau: neužbaigti ruošos darbai, nemalonios kasininkės parduotuvėje ar varvantis bakelis tualete.
Mano gyvenime daugiau jokių „kitą savaitę“ arba „kada nors“. Visa kas įdomiausia, aš darau tiesiog dabar.
Kiekvieną rytą aš klausiu savęs: o ką aš šiandien daryčiau, jei tiksliai žinočiau, kad rytoj jau nepabusiu?“ Tai išblaivina.
Aš dabar dažniau skambinu vaikams ir kiekviena patogia proga stengiuosi dėl ko nors atsiprašyti draugių.
Metai, kurie liko kiekvienam iš mūsų – tai dovana, o ne kažkas, ką tu dar „turi“. Niekas mums nieko negarantavo, net rytojus.
Galbūt mūsų gyvenimas pasirodė visai ne toks, apie kokį mes svajojome vaikystėje. Bet kol mes čia, niekas netrukdo mums šokti.
Niekas, išskyrus mus pačius!
