– Šiandien Motinos diena, šią šventę praleisiu su ja, o su tavimi atšvęsime paskui,- vyras paliko mane vieną per mano gimtadienį
Tai buvo paskutinis lašas. Su daug kuo galėjau susitaikyti, tačiau palikti mane per gimtadienį dėl to, kad atšvęstų Motinos dieną – to jau per daug.
Tačiau tai galutinai mane įtikino, kad vyrui visada būsiu kažkoks atsarginis variantas, o svarbiausia moteris jo gyvenime – tai jo mama. Pas ją jis pasiruošęs bėgti vos sušvilpus.
Kol mes su vyru susitikinėjome, jis periodiškai teisinosi įvairiais reikalais, atšaukdamas mūsų susitikimus. Tai būdavo nelabai dažnai, todėl tame nemačiau didelės problemos.
Mes suaugę žmonės, kuriems pilnai gali kilti svarbių asmeninių ar darbo reikalų. Jei būčiau žinojusi, kad priežastis visada buvo vyro mama, iki vestuvių nebūtume priėję.
O po vestuvių vyras nebesiteisindavo mitiniais reikalais, o sakydavo tiesiai – jis važiuoja pas mamą. Ir tai mane labai erzina.
Jei jis važiuotų kartą per savaitę – problemų nebūtų. Tačiau jis važiuoja reguliariai po darbo, per visas išeigines ir su ja leidžia visas šventes.
Mane į tas šventes kviečia ne visada. Tačiau esmė netgi ne tame. Jis išvis nemato savo gyvenimo be reguliaraus bendravimo su mama.
Jei moteris sirgtų ir jai reikėtų priežiūros, tai būtų galima kažkaip suprasti. Tačiau anyta visiškai sveika, žvali ir linksma. Tiesiog priprato, kad sūnus visada šalia, o sūnus šios tradicijos neskuba griauti.
Kalėdas mes šventėme pas jo mamą ir tai net nebuvo svarstoma. Naujieji metai, Velykos, kovo 8 – viskas švenčiama pas anytą ir kiti variantai net nesvarstomi.
Pas ją vyras šventė ir kažkokias jų šeimos šventes. Tėvų santuokos metinės, anytos gimimo diena, dar kažkokios progos. Į šias šventes manęs niekas nekvietė. Vyras tiesiog susiruošdavo ir išvažiuodavo pas mamą.
– Ji man davė gyvenimą, ji mane užaugino, kaipgi aš ją paliksiu? – piktinosi vyras, kai prašiau jo skirti daugiau laiko man.
O kam tada reikėjo vesti, jei po darbo jis dažnokai važiuoja pas mamą, savaitgalių rytais vos pakirdęs iškart pas mamą. Dėl bet kokio jos skambučio viską meta ir važiuoja.
O aš gyvenu taip, lyg turėčiau ne vyrą, o kaimyną, kuris gyvena savo gyvenimą ir kartais mane kur nors pasikviečia. O kai primenu, kad mes šiaip jau šeima, pradeda psichuoti:
– Mama – irgi mano šeima. Mes turime savo tradicijas, kurių dėl tavęs niekas nelaužys,- pareiškė vyras.
Na puiku. Tradicijų niekas nelaužys, į mane daugiau dėmesio niekas nekreips, niekas neįves manęs į savo šeimos ratą. Kam aš ištekėjau? Kad vyras su švariomis trumpikėmis ir kojinėmis eitų pas mamą?
Paskutinis lašas buvo vyro elgesys per Motinos dieną. Šiais metais ji sutapo su mano gimtadieniu, kuriam turėjau tam tikrų planų.
Taip, sekmadienis, bet aš vis tiek norėjau atšvęsti šią dieną su vyru ir keliais artimais draugais. Tik vyras turėjo asmeninių planų.
– Šiandien Motinos diena, šią šventę praleisiu su ja, o su tavimi paskui atšvęsime. Vis tiek pas tave svečiai turi ateiti, su jais ir pasėdėsi,- pareiškė vyras vos įteikęs dovaną.
Bet pas anytą per kiekvienas išeigines Motinos diena! O mano gimtadienis kartą metuose. Nors kartą galima pasirinkti mane, o ne savo motiną. Tačiau vyras patarė man neaštrinti situacijos ir išėjo, palikęs mane vieną. Jokios šventinės nuotaikos, žinoma, nebeliko.
Paskambinau draugams, kurie turėjo ateiti, paaiškinau situaciją, kad šventės nebus, tačiau paprašiau dviejų draugių atvažiuoti padėti susirinkti daiktus.
Nesinorėjo būti šalia vyro, kurį domina tik viena moteris, ir tai ne aš. Jau įsitikinau, kad mano interesai jam išvis nieko nereiškia.
Atvažiavo draugės, susirinkau daiktus, dalį palikau pas drauges, dalį pasiėmiau ir išvažiavau pas savo tėvus. Pagyvensiu ten kurį laiką, atsigausiu, o paskui galvosiu, ką ir kaip daryti.
Vyras paskambino jau vėlų vakarą sužinoti, kur aš esu. O aš važiuoju pas tėvus. Vyras pasitikslino priežastį, išklausė paaiškinimą, pavadino mane isterike ir metė ragelį.
Tegu isterikė, tačiau jau pavargau kęsti tokį požiūrį į save. Tegu vyras ir toliau gyvena su mama, trečias jų šeimoje aiškiai nereikalingas.
