Teisme aš kovojau dėl sūnaus globos… bet viskas pasikeitė, kai septynmetis sūnus  netikėtai pakėlė ranką ir paprašė perskaityti laišką nuo tėčio

Kitą dieną po to, kai užtikau vyrą su jo kolege, jis šaltai pasakė: «ŠUNĮ AŠ PASIIMSIU. TAU LIKS VAIKAS.» Jo mama šyptelėjo ir pridūrė: «Na bent jau šuo yra auklėtas, kitaip nei…»

Aš neišlaikiau ir paduodavau skyrybas, siekdama pilno mūsų septynmečio sūnaus Marko globos. Teismo dieną viskas vyko įprastai, kol Markas netikėtai pakėlė ranką. Teisėjas suraukė antakius ir paklausė:

— Ką norėtum pasakyti?

Mano sūnus tyliai atsakė:

— Ar galiu perskaityti tai, ką tėtis parašė man vakar? Teisėjas pakėlė antakį nustebęs.

Vyro advokatas pasilenkęs šnabždėjo jam kažką greitai. — Tyla teismo salėje! — tvirtai tarė teisėjas. — Leiskite vaikui perskaityti. Širdis suspaudė. Visa salė nutilo, kai Markas išlankstė popieriaus lapą ir pradėjo skaityti.

Sėdėjau teismo salėje ir vos kvėpavau. Širdis plakė taip garsiai, kad girdėjau ją savo ausyse. Sūnus pakilo nuo kėdės, mažas, lieknas, su sutrikusiomis akimis. Rankose laikė perlenktą lapą. Niekas nesitikėjo, kad vaikas prabils.

— Ar galiu perskaityti tai, ką tėtis parašė man vakar? — pakartojo jis.

Teisėjas linktelėjo. Salėje buvo taip tylu, kad girdėjosi, kaip kas nors paskutinėje eilėje nepatogiai atsikrenkštė.

Markas išlankstė lapą ir pradėjo virpančiu balsu:
— «Markai, prisimink: mama yra bloga. Ji nuolat meluoja. Ji nori atimti tave iš manęs ir močiutės. Bet tu esi vyras, tu turi būti su manimi ir manimi tikėti. Jei pasakysi teisėjui, kad nori gyventi su manimi, aš nupirksiu tau šunį ir naują dviratį. Tu juk neapgausi tėčio?»

Man akyse aptemo. Girdėjau, kaip salėje kas nors tyliai atsiduso. Teisėjas sunkiai atsigulė ant kėdės nugarėlės. Buvusio vyro advokatas bandė jam kažką pašnibždėti, bet jau buvo per vėlu — visi vaiko žodžiai jau nuskambėjo.

Markas nutilo, susuko lapą ir nuleido akis. Mačiau, kaip jis kanda lūpą, stengdamasis nesusigraudinti. Tuo metu norėjau pakilti ir apkabinti jį, priglausti, apsaugoti nuo šio purvo, bet neturėjau teisės pažeisti tvarkos.

— Tu pats norėjai tai perskaityti? — švelniai paklausė teisėjas.

— Taip, — linktelėjo sūnus. — Noriu gyventi su mama. Aš ją myliu. Ji visada šalia.

Aš neišlaikiau, ašaros pradėjo lietis pačios. Uždengiau savo veidą rankomis. Visas mano mėnesiais susikaupęs užgautas orumas, visos nuoskaudos — viskas išsiveržė į paviršių vienu akimirksniu.

Buvęs vyras sėdėjo tamsus, stipriai sukandęs dantis. Jo motina sukruto sakyti kažką, bet teisėjas staiga pažvelgė į ją ir pakėlė ranką, pašaukdamas tylos.

— Pakanka, — tvirtai pasakė jis. — Viskas aišku.

Tolimesnis posėdis praėjo kaip sapne. Aš beveik negirdėjau, ką kalba advokatai, nesupratau formuluočių. Jaučiau tik sūnaus ranką, kuri vėliau įslydo į mano delną. Mažą, karštą, pasitikinčią.

Šią dieną sprendimas buvo priimtas mano naudai. Visapusiška globa. Teisėjas pasakė: «Vaikas turėtų gyventi ten, kur jis yra mylimas ir kur jam yra saugu».

Kai išėjome iš salės, Markas priglaudė galvą prie manęs.
— Mama, aš bijojau, — sušnibždėjo jis. — Bet aš pasakiau tiesą.

Aš jį taip stipriai apkabinau, kad jis prapliupo juoktis:
— Tu mane sulaužysi!

Ir aš pirmą kartą po ilgo laiko nusijuokiau kartu su juo.

Bet viduje buvo skausmas. Skausmas dėl to, kad žmogus, su kuriuo kadaise dalinausi lova, šeima, svajonėmis, sugebėjo spausti savo sūnų. Pirkti, manipuliuoti, šantažuoti. Ne mane — vaiką. Mūsų vaiką.

Daugel kartų klausiu savęs: kodėl jis tai padarė? Ar tik dėl keršto? Tik dėl to, kad laimėtų bet kokia kaina? Juk tai buvo ne apie daiktus, ne apie reikalus, o apie mažą sielą, kurią jis pats ir įskaudino.

Dabar, praėjus mėnesiams, mes su Marku mokomės gyventi iš naujo. Mes dviese. Kartais jis pabunda naktį ir sako: «Mama, aš bijau, kad tėtis vėl ateis». Aš glostau jo plaukus ir šnabždu: «Aš šalia. Niekas tavęs neišsiveš».

Stengiuosi būti stipri, bet kartais, kai lieku viena, norisi šaukti iš nuoskaudos. Aš nesuprantu, kaip taip galima buvo išduoti. Net ne mane — savo vaiką.

Ir kiekvieną kartą aš užduodu sau vieną ir tą patį klausimą:
kodėl, kai mylėjome vienas kitą, nesugebėjau pamatyti tame žmoguje šios žiaurumo? Ar jis visada buvo toks, o gal tai pasirodė vėliau?

Ar jums teko susidurti su tokia išdavyste — kai žmogus, kuris turėjo ginti šeimą, tapo tuo, nuo kurio reikia ginti vaiką?