Tėtis pasiėmė žuvusios draugės dukrą ir atvedė mums į namus. Mums ji iškart nepatiko…

Mano tėtis – jūreivis, dirbo prekybiniame uoste. 90-aisiais jis pasirašydavo bet kokiems reisams, kad parvežtų jei ne pinigų, tai daiktų arba bent maisto, kažko mums, kažko pardavimui, kad būtų pinigų, kol jis jūroje. Nepasakyčiau, kad mes gyvenome skurdžiai, tačiau ir turtuoliais nebuvome.

Brolis vyresnis už mane 3 metais, tai aš nešiodavau jo drabužius, mes kartu rinkdavome butelius ir metalo laužą, kad nusipirktume skanėstų. Kai tėčiui būdavo atostogos, jis pirmiausia čiupdavo mus ir veždavosi į mišką ar žvejybą, ar į parką visai dienai, kad mama galėtų pailsėti.

Tačiau kartą jis gavo telegramą iš gimtojo miestelio ir vietoje įprasto atostogų pasivaikščiojimo susidėjo nedidelį krepšį, pabučiavo mus visus ir išvažiavo. Kaip mes raudojome! Mama negalėjo mūsų nuraminti, nes mes nusprendėme, kad jis mus paliko.

Praėjo savaitė ir jis grįžo, bet ne vienas, o su maža mergaite (4 m). Jo pirmoji mokyklinė meilė žuvo, o maža dukrelė liko viena; ją ruošėsi siųsti į vaikų namus, tačiau teta išsiuntė tėčiui telegramą, lyg jis būtų tėvas ir atvažiuotų jos, o jis ėmė ir atvažiavo. Mama iškart čiupo ją ant rankų ir nusinešė prausti, maitinti, migdyti, o tėtis atsisėdo ant suoliuko prie durų ir pravirko.

Man buvo 7, broliui 10 ir mes jos iškart nepamilome, nors jokios dingsties naujoji mūsų sesuo nedavė. Ji buvo lyg vaiduoklis, maža, blyški, tyli. Ji neėmė mūsų žaislų, neužeidavo į mūsų kambarį (mes gyvenome 2 kambarių bute, ji miegojo tėvų kambaryje), niekada nerodė kaprizų ir nieko nereikalavo.

Iš buvusio savo gyvenimo ji atsinešė tik minkštą zuikį ir siūlą su įvairiaspalviais karoliukais, kuriuos ji dėdavo tai zuikiui, tai sau ant kaklo ir kažką murmėdavo. Mama vis bandė ją išjudinti, dainavo, skaitė jai, tačiau viskas buvo veltui.

Pirmąkart ji pravirko, kai mes su broliu atėmėme jos zuikį ir užmetėme ant spintos. Ji stovėjo priešais spintą, raudojo ir tiesė rankutes aukštyn, o mes juokėmės. Tada gerokai kliuvo nuo mamos. Kurį laiką viskas ėjosi be nuotykių; atėjo vasara ir mus visus išleido bėgioti, tačiau su sąlyga, kad prižvelgsime ir mažąją. Ji niekur nėjo, kur pasodinsi, ten ir rasi, taigi, mes labai nepergyvenome.

Tądien, kai viskas pasikeitė, mes kaip visada palikome ją ant suoliuko prie laiptinės. Ramiai žaidėme už namo, kai išgirdome riksmus ir kažkokius keistus garsus. Pajutę negera, nuskuodėme prie laiptinės, o ten gauja šunų siunta, o mūsų sesuo sėdi ant laiptinės stogelio ir subraižytose rankose laiko kačiuką, neverkia, tik akys didžiulės iš baimės.

Kai nuvijome šunis, pamatėme senąjį zuikį, sudraskytą į gabalus.
Ir štai čia mums toptelėjo, kad vietoje zuikio visai galėjo būti mūsų mažoji. Žliumbiau iš baimės ir kaltės jausmo, brolis rinko zuikio likučius ir taip pat šniurkščiojo nosimi, kai link mūsų atbėgo mama.

Ji apkabino mus su broliu ir tuo momentu mes išgirdome – mama, žiūrėk, koks pas mus kačiukas! Ir išdidus sesutės veidas. Paskui kartu su kaimynų paaugliais nukėlėme sesę nuo stogelio, taisėme zuikį, prausėme kačiuką, tepėme įdrėskimus ir šluostėme ašaras.

Po kurio laiko iš reiso grįžo tėtis, mes jam viską papasakojome, o jis tik nusistebėjo, kaip 4-metis vaikas sugebėjo užlipti ant stogelio. Sesuo tada sėdėjo jam ant kelių ir labai ryžtingai tarė – man kačiukas padėjo!

Nežinau, kiek tiesos buvo dėl stogo, tačiau Katulis jai tikrai padėjo – galiausiai paleisti siaubą, kurį ji išgyveno dėl motinos mirties. Ji ėmė mokyti jį visokių fokusų, tokių kaip duoti leteną, ir po truputį atgijo pati. Mes su broliu irgi įsitraukėme į Katulio auklėjimą ir nepastebimai tapome ne idealiais, tačiau tikrais broliu ir sese mūsų mažylei.

Dabar mes patys turime šeimas ir vaikus, visų tarpusavio santykiai puikūs, tėvai labai džiaugiasi anūkais, ir tikrais, ir įvaikintais.